Įkūrėjas: Luigi Giussani - Kas yra CL

Įkūrėjas: Luigi Giussani

Gimimas, šeima, mokslai, pašaukimas būti mokytoju, Judėjimo atsiradimas ir vystymasis, draugystė su Jonu Pauliumi II bei katalikiška hierarchija, laidotuvių ceremonija, kuriai vadovavo (tuo metu) kardinolas Racingeris, charizmos vaisių gausa.


Luigi Giovanni Giussani gimė 1922 metais spalio 15 d. Desio miestelyje (mažas Brianzos regiono miestelis, esantis šiauriau nuo Milano, kuriame gimė ir buvęs popiežius Pijus XI) tėvas Beniamino Giussani buvo kvalifikuotas braižytojas ir graveris, o motina Angelina Gelosa dirbo su tekstile. Motina buvo stipriai tikinti katalikė, o tėvas simpatizavo socializmo pagrindams. Jų šeimoje buvo ir daugiau vaikų - Livia (gimė 1925 m.), Brunilde (gimė 1929 m.), kuri po metų mirė, Brunilde (gimė 1932 m.) ir Gaetano (gimė 1939 m.)
Apie savo tėvus kun.Giussani kalbėjo visą savo gyvenimą: konkretūs jų gyvenimo faktai ir net charakterio bruožai buvo minimi kaip žmogiškumo ir tikėjimo pavyzdys.

Kun. Giussani nuo 1928 iki 1933 metų Desio miestelyje lankė pradinę mokyklą.
1933 metais spalio 2 dieną įstojo į šv. Petro Kankinio seminariją Sevese, kur mokėsi pirmus ketverius gimnazijos metus (1933 - 1937)
1937 metais buvo išsiųstas į Venegono seminariją, ten praleido aštuonerius metus: užbaigė paskutinius gimnazijos metus ir prasimokė trejus metus licėjuje (1938 - 1941), o po licėjausi – dar ketverius metus teologijos mokslų (1941 - 1945).
Jam besimokant licėjuje, kur mokytojavo Giovanni Colombo, vėliau tapęs Milano arkivyskupu, Giussani gimė didelė aistra literatūrai, o ypač Giacomo Leopardi poemoms, kurios jam atveria žaizdą, kaip pasakė kardinolas Jozefas Razingeris per laidotuvių homiliją: “Kun. Giussani… nuo pat pradžios buvo paliestas, geriau pasakius, sužeistas, grožio troškimo. Vis dėlto jis nepasitekino tik įprastu grožiu, banaliu grožiu; jis ieškojo paties Grožio, begalinio Grožio, ir taip jis rado Kristų. Kristuje jis atrado tikrąjį grožį, gyvenimo kelią, tikrąjį džiaugsmą” (2005 vasario 24 d.).
Teologijos kurse, padedamas tokių mokytojų kaip Gaetano Corti, Carlo Colombo, Carlo Figini, savo entuziazmui ir paauglystės atradimams atranda tinkamą pamatą ir formą tokiame mokyme, kuris pagrindinį dėmesį skiria Įsikūnijimo įvykiui, išpildančiam žmogaus širdies lūkesčius, bei susitikimo metodui – pagrįsto tikėjimo šaltiniui. Kun. Giussani vis primindavo, kad „už viską reikia dėkoti ištikimam mokymui, gautam per tuos metus Venegono seminarijoje ir licėjuje iš tikrų mokytojų, kurie leido man pažinti tvirtas krikščioniškas tradicijas”.

Metai seminarijoje buvo pažymėti taip pat įsimintinų santykių su kai kuriais studijų draugais, ypač su Enrico Manfredini - būsimu Bolonijos vyskupu ir Calro De Ponti (kuris mirė prieš įšventinant jį į kunigus), su šiais žmonėmis jis įkūrė grupę, pavadinimu „Studium Christi” ir leidinį, pavadintą „Kristus”, skirtą atrasti Kristaus asmens centriškumą gilinantis į kiekvieną studijų sritį.
Mokydamasis seminarijoje, jis pasižymėjo puikiais mokymosi rezultatais kiekvieną semestrą.
1943 m. lapkričio 4 d. gavo bakalauro laipsnį.
1945 m. gegužės 26 d., praėjus vos mėnesiui nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos, kardinolas Ildefonso Schuster Milano katedroje jį įšventino į kunigus.
Dar prieš šventimus, kovo mėnesį Venegono seminarijos rektorius paskyrė Giussani likti seminarijoje, kad tęstų savo studijas ir kartu pradėtų dėstyti. Jis specializavosi rytų teologijos srityje (ypač slavofilų), Amerikos protestatntų teologijoje ir gilinosi į racionalias tikėjimo bei priklausymo Bažnyčiai priežastis.

Gavęs teologijos mokslų diplomą, pradėjo dėstyti Seveso seminarijoje. 1945 metų rudenį šeštadieniais ir sekmadieniais pradėjo tarnauti parapijoje Milano pakraštyje. Toje parapijoje tarnavo vos kelis mėnesius: netrukus stipriai susirgo dėl žiemos šalčio, kelionių traukiniu ir kambario Seminarijoje, kurį grįžęs sekmadienį rasdavo įšalusį. Taip prasidėjo ilgas gydymosi periodas, trukęs iki 1949-ųjų. Giussani daug laiko praleido Varigotti mieste, Ligūrijos pakrantėje, namuose, priklausančiuose tikintiesiems.
Nuo 1950 metų šeštadieniais ir sekmadieniais pradėjo savo tarnystę vienoje parapijoje Milano centre. Venegone jis įkūrė grupę, kuri vadinosi „Kristaus kvailiai” sekant šventuoju Pauliumi. Nuo 1953 metų buvo pakviestas į „Besimokančio jaunimo“ (Gioventù Studentesca, GS) tarybą, kuri vienija mokyklinio amžiaus „Katalikiško veikimo“ judėjimo narius. Iš pradžių jis įtraukiamas į mergaičių grupės veiklą, vėliau dėl gerų rezultatų jam patikima ir berniukų grupė.
1954 metais baigė doktorantūros mokslus su pagyrimu ir gavo aukščiausią įvertinimą 70/70. Darbą rašė tema: “Reinhold Niebuhr supratimas apie krikščionišką žmogaus prasmę”.

Nuo 1954 metų rugsėjo pradėjo dėstyti tikybą Berchet mokykloje Milane, kur mokytoju išdirbo iki 1967 metų.
Jį paskatino didelis troškimas parodyti, kad krikščioniškoji patirtis mokyklos aplinkoje yra atsakymas į klausimus ir poreikius tų jaunų žmonių, kurių aplinkoje Bažnyčia ir katalikai buvo vis labiau menkinami.
Jo paskaitas sudarė tos pačios temos, į kurias jis niekada nesiliovė gilintis ir kurios lydėjo jo žmogiškąjį ir mokytojo kelią: religinis jausmas ir tikėjimo pagrįstumas; Apreiškimo hipotezė ir tikrovė; Kristaus mokymas, Bažnyčios kaip Kristaus esaties tęstinumo per istoriją iki šių dienų prigimtis.
Tačiau būtent jo asmenybė savo patrauklumu geriausiai atskleidė krikščioniškąją naujieną jaunimui, su kuriuo susitikdavo. 1955 metais jis buvo paskirtas būti „Besimokančio jaunimo“ (GS) asistentu vyskupijai. Buvo išleisti „Krikščioniški atsakymai jaunų žmonių problemoms“. Vėliau vadovų priverstas turėjo rinktis tarp darbo kunigų seminarijoje ir įsipareigojimo jaunimui Milane, jis pasirinko kelią su jaunimu, o Venegono seminarijoje dar dėstė iki 1957 metų.

1956 m. jis išsikraustė iš seminarijos ir persikėlė gyventi į Milaną, iš pradžių į Statuto gatvę, kur buvo įsikūrusi GS būstinė. 1957 metais nuo inkstų tuberkuliozės mirė jo tėvas. Tais pačiais metais Giussani įtraukė visus GS narius į Misiją savo miestuose, kurią pasiūlė Milano arkivyskupas Giovanni Battista Montini, vėliau tapęs popiežiumi Pijumi VI-uoju, parašydamas laišką Gavėnios proga pavadinimu „Apie religinį jausmą“.
Po kelių mėnesių kun. Giussani išleido „Religinį jausmą“, pirmąją teksto versiją. Vėlesniuose leidimuose teksto turinys buvo papildytas. Pirmąją mažą knygutę išleido GIAC (Gioventù Italiana di Azione Cattolica - Italijos Katalikiško Veikimo jaunimo judėjimas). Vadovaudamas GS, jis atnaujina ugdomąjį metodą, pateikdamas jį kaip krikščioniškos bendruomenės mokykloje būtinybę. Jo naujasis ugdymo metodas ypač sužavėjo tėvą Maurice Cocagnac, prancūzų “Vie spirituelle” žurnalo direktorių. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo dešimtmečio pradžioje Giussani išleido tris leidinius, kuriuose išdėstė savo pasiūlymo esmę: „GS patirties atspindžiai“ (1959), „Krikščioniškos patirties pėdsakai“ (1960) ir „Krikščioniško metodo pastabos“ (1964). Visi straipsniai buvo spausdinami su bažnyčios pritarimu.

GS ėmė plėstis visoje Milano vyskupijoje ir Italijoje. Taip pat atsirado misionieriškų iniciatyvų, pradedant nuo Brazilijos, tapusios pirmuoju jaunų pasauliečių, išvykstančių į misiją, pavyzdžiu.
Po pirmųjų moksleivių išvažiavimo, 1960 ir 1961 metais jis taip pat du kartus buvo nuvykęs į Braziliją, Macapà miesto vyskupo Aristide Pirovano ir verslininko Marcello Candia kvietimu.
Nuo 1964-1965 mokslo metų pradėjo dėstyti Teologijos įvadą Švenčiausios Jėzaus Širdies universitete Milane, kur dėstytojavo iki 1990 metų, kai pasiekęs tam tikrą amžiaus ribą buvo priverstas palikti katedrą.
1964 metais aplink jį pradėjo burtis pirmosios grupelės, vėliau tapusios Memores Domini (žmonės, kurie nusprendė savo gyvenimą pašvęsti Dievui, gyvenant gyvenimą kaip moko Evangelija).
GS išplitimas sukelia nesusipratimų ir sunkumų Milano vyskupijoje, ypač atsakingiesiems už Italijos studentų katalikų federaciją (FUCI, Federazione Universitari Cattolici Italiana).

1965 metais dėl susidariusios padėties ir po kelių mėnesių, praleistų Amerikoje, jis nustojo vadovauti GS. GS veikloje pasirodė pirmieji krizės požymiai, tokia situacija pasiekė viršūnę 1968 metais, kai daugelis paliko GS ir prisijungė prie studentų judėjimo, įkvėpto marksistinių idėjų ir vadovavusio protestams Italijos universitetuose ir mokyklose.
1968 metais, vykstants susitikimų ciklui su Memores Domini, kunigais ir suaugusiais, kurie vis dar buvo išlikę su juo per Milano Charles Péguy kultūros centrą, Giussani padėjo pamatus tam, kad būtų atkurta ta unikali patirtis, vėliau tapusi judėjimu CL (Comunione e Liberazione). 1969 metais pirmą kartą pasirodė pavadinimas Comunione e Liberazione (Bendrystė ir Išsilaisvinimas) manifeste, kurį parašė keli studentai iš Milano Valstybinio universiteto, supratę ir atgaivinę idėją, iš kurios gimė GS. Nuo aštunto dešimtmečio pradžios Giussani įsitraukė į Katalikiško universiteto studentų veiklą. Venegono kunigų seminarijos leidykla išleido „Amerikos protestantų teologijos veikalas. Istorijos profilis“. Taip pat išleistas „Reinhold Niebuhr“, kurį spausdino leidykla “Jaca Book”.

1975 metų Verbų sekmadienį, jis su visu judėjimu dalyvavo susitikime, surengtame Popiežiaus Pauliaus VI, kuris jam asmeniškai, liturginių apeigų pabaigoje Šv. Petro aikštėje, pasakė: “Tai yra teisingas kelias. Juo ir sek”. Susitikimų, vykusių 1976-aisias metais, metu jis pranešė apie sudėtingą situaciją susidariusią CL gyvenime: „Reikia sukurti Įvykį, ne išgalvoti organizaciją”. Kun. Giussani susirūpinimas pasiekė kulminaciją CL atsakingųjų studentų rekolekcijose 1976 metų rugsėjį, kurios žymi lemtingą posūkį judėjimo istorijoje. Nuo to laiko, mažiausiai 20 metų, CLU (Comunione e Liberazione Universitete) rekolekcijos bus atskaitos taškas viso judėjimo gyvenime.
1977 metais jis išleidžia knygą „Ugdymo rizika”, kurioje dalinasi savo 20-ies metų pedagogo patirtimi, iš pradžių gauta mokykloje, vėliau universitete. Ji tapo viena iš labiausiai skaitomų kun. Giussani knygų, pakartotinai spausdinta kelis kartus.

Jono Pauliaus II išrinkimas popiežiumi pažymėjo draugystės su Voytyla, prasidėjusios 1971 metais Lenkijoje, pagilinimą.
Keletą metų Giussani lankė popiežių su jaunimo grupėmis, mėnesio sukaktuvių proga, Vatikane ir Kastelgandolfe.
1981 metais kartu su Lenkijos kunigu Blachnicki, judėjimo „Šviesa ir gyvenimas“ įkūrėju, suorganizavo pirmąjį tarptautinį judėjimų susitikimą. 1982 metais vasario 11 d. Popiežiškoji pasauliečių taryba oficialiai pripažino Comunione e Liberazione Broliją, o kun. Giussani – jos prezidentu.
Jis dalyvavo „susitikime tautų draugystės vardan (Meeting)“ (tarptautinio masto kultūrinis renginys, kuris kasmet vyksta Rimini mieste rugpjūčio pabaigoje), paties popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo proga.
1983 metais kun. Giussani Jono Pauliaus II buvo paskelbtas monsinjoru, kaip Jo Šventenybės garbės prelatas. Skaitė pranešimą per Rimini Meeting.
1984 metais mirė jo motina. Tais pačiais metais su “Comunione e Liberazione” eina piligriminėje kelionėje į Romą, į audienciją pas popiežių Joną Paulių II, trisdešimtųjų judėjimo įkurimo metinių proga.
1985 metais jis kalbėjo Rimini susitikime. 1986 metais „Jaca Book” leidyklos išleistas „Religinis jausmas. Pirmoji trilogijos dalis”. 1987 metais Giussani buvo paskirtas į Popiežiškąją pasauliečių tarybą. Dalyvavo vyskupų sinode kaip popiežiaus paskirtas narys ir kalbėjo tema „Po Krikšto naujas kūrinys”, (kalba buvo paskelbta leidinyje „L’avvenimento cristiano. Uomo Chiesa Mondo“ (Krikščioniškasis įvykis. Žmogus Bažnyčia Pasaulis)).
Skaitė pranešimą Lombardijos Krikščionių Demokratų partijos asamblėjoje Milanas. Nagojos miesto (Japonija) meras pakvietė jį vadovauti konferencijai. Tokiu būdu jis susipažino su vienu iš Japonijos budizmo lyderių, profesoriumi Shodo Habukawa, su kuriuo jis labai stipriai susidraugavo.

1988: gruodžio mėnesį Popiežiaus Sostas patvirtina Memores Domini, pripažindamas jų juridinį asmenį kaip „pasaulietinę privačią bažnytinę asociaciją“ (Associazione ecclesiale privata universale).
Išleista „Krikščionybės iššūkio ištakos. Antroji trilogijos dalis“, kurį išspausdino „Jaca Book” leidykla.
1990 metais “Jaca Book” išleido pirmąjį „Kodėl bažnyčia? Trečioji trilogijos dalis“ leidimą.
Antrasis tomas išėjo 1992 metais. 1992 metų spalį vyko piligriminė kelionė į Lurdo šventovę, minint dešimtąsias CL Brolijos metines.
1993 metais išleido savo pirmąją knygą „Rizzoli“ leidykloje „Krikščioniškasis įvykis. Žmogus Bažnyčia Pasaulis“. Taip pat Rizzoli leidykla ėmė leisti jo vadovaujamą knygų ciklą „Krikščioniškos dvasios knygos”. Nuo tada Giussani tekstai Italijoje buvo spausdinami ir perspausdinami vis iš naujo, visų pirma Rizzoli leidyklos, o vėliau ir San Paolo, Marietti, Sei, Piemme leidyklų; tekstai, išversti į daugybę kalbų, išplito visame pasaulyje.

1994 metais buvo paskirtas Kunigų kongregacijos konsultantu. Išleista knyga „Ar galima taip gyventi? Neįprastas požiūris į krikščioniškąją egzistenciją“, leidėjas - Rizzoli.
1995 m. dalyvauja susitikime su Jean Guittonu Madrido Complutense universitete. Gavo tarptautinę Bassano del Grappa Katalikiškos Kultūros premiją. Jo straipsniai pradėti spausdinti Italijos laikraščiuose, pradedant „Il Giornale”, baigiant „la Repubblica” ir „Corriere della Sera”.
1996 metais „L’Osservatore Romano” išspausdinta ilgą straipsnį pavadinimu „Kai kurių žodžių, žyminčių krikščioniškąjį kelią, vertė”. Nuo 1997 metų jis vadovavo muzikos diskų serijai „Spirito Gentil”, išleistai bendradarbiaujant su Deutsche Grammophon ir kitomis muzikos įrašų kompanijomis.

Gruodžio 11 dieną, angliškas „Religinio jausmo” leidimas buvo pristatytas JT rūmuose Niujorke. Nuolatinio Šventojo Sosto atstovo Jungtinėse Tautose, arkivyskupo Renato Martino kvietimu, pristatyme kalbėjo budistų vienuolis (Shinghen Takagi), žydų muzikantas (David Horowitz) ir katalikų teologas (David Schindler). Tokio įvykio akivaizdoje Giussani kalbėjo apie nenumatomą faktą ir apie „naują pradžią” viso Judėjimo gyvenime. Vėliau ir net po jo mirties įvyko šimtai susitikimų, pristatančių jo knygas Italijoje ir visame pasaulyje.
1998 metų kovo 30 dieną jis skaitė savo asmeninį liudijimą per Popiežiaus Jono Pauliaus II susitikimą su bažnytiniais judėjimais bei naujomis bendruomenėmis, Šv. Petro aikštėje Romoje.
Tais pačiais metais, kartu su Stefano Alberto ir Javies Prades, jis išleido „Palikti pėdsakus pasaulio istorijoje. Nauji krikščioniškos patirties pėdsakai“, Rizzoli leidykloje.

1999 metais JT rūmuose Niujorke, buvo pristatytas knygos „Krikščionybės iššūkio ištakos“ leidimas anglų kalba.
2001-aisiais Giussani gauna dešimtąjį „Corona Turrita“ prizą, kurį skiria Desio miestas kaip pripažinimą savo labiausiai žinomiems piliečiams.
2002 metų vasario 11 dieną sueina 20 metų nuo to, kai Pontifikas pripažino Bendrystės ir Išsilaisvinimo Broliją. Pažymėti šį įvykį Jonas Paulius II-asis išsiunčia kun. Giussani ilgą asmeniškai pasirašytą laišką, kuriame tarp kitų dalykų jis parašė: „Judėjimas pasirinko ir renkasi rodyti ne šiaip kokį kelią, o Kelią, vedantį į šios egzistencinės dramos sprendimą. Krikščionybė, dar prieš būdama doktrinų rinkinys ar taisyklės išgelbėjimui, visų pirmą yra susitikimo ‚įvykis‘.
Spalio 15 dieną, kun. Giussani gimimo 80 - mečio proga, Popiežius parašė asmeninį sveikinimo laišką. Tais pačiais metais, Milano provincijos prezidentas, Ombretta Colli, įteikė kun. Giussani Isimbardi aukso padėkos medalį.
2003 m. Georgetown universitete Vašingtone (JAV) vyko tarptautinė konferencija apie Giussani parašytą knygą „Ugdymo rizika”, ji prasidėjo skaitant jo laišką dalyviams.
Jis gavo Macchi apdovanojimą iš Katalikiškų Mokyklų Tėvų Asociacijos už nuopelnus ugdymo srityje.
2004 m. sausį, 50-tųjų judėjimo Bendrystė ir Išsilaisvinimas įkūrimo metinių proga, jis nusiusntė laišką Jonui Pauliui II, kuris atsakė vasario 22 d. Per penktąjį Lomabrdijos statuto minėjimą , Luigi Giussani buvo apdovanotas Sigillio Longobardo, skirtu miestiečiams, pasižymėjusiems ypatingais nuopelnais visuomenei. Spalio 16 d. Piligriminės kelionės į Loreto miestą, skirtos CL 50-mečiui, proga parašė paskutinįjį savo laišką visam Judėjimui.

2005 metais vasario 22 d. mirė savo namuose Milane.
Kaip asmeninis Jono Pauliaus II-ojo pasiuntinys, kardinolas ir Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas Joseph Ratzinger vadovavo kun. Giussani laidotuvių mišioms Milano Katedroje ir sakė pamokslą. Giussani palaidotas Milano Monumentale kapinėse, kur ilsisi žymiausi Milano miesto žmonės, 2008 m. buvo perkeltas į naują koplyčią tose pačiose kapinėse. Nuo to laiko kapas yra lankomas piligrimų iš Italijos ir viso pasaulio.

2012 metų vasario 22d. Milano katedroje šv. Mišių skirtų 30-osioms popiežiškojo CL Brolijos pripažinimo metinėms ir 7 metų kun. Giussani mirties metinėms paminėti, pabaigoje, kun. Julian Carron, CL Brolijos prezidentas, paskelbė, kad jis paprašė pradėti kun. Giussani Beatifikacijos ir Kanonizacijos bylą. Šį prašymą priėmė Milano arkivyskupas kardinolas Angelo Scola.

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Webmaster / Note legali / Credits