Šiame trilogijos tome kunigas L. Giussani parodo perėjimą nuo religinio jausmo apskritai prie Jėzaus Kristaus įvykio, t. y. prie krikščioniškosios religinės patirties. Po įvado, kuriame apibendrinami svarbiausi religinio jausmo apmąstymų aspektai, tolesniuose skyriuose autorius padeda suvokti, kaip visais amžiais nuo pat savo ištakų žmogus per bandymus, kurie ir paskatino atsirasti įvairias religijas, jautė poreikį užmegzti santykį su galutine paslaptimi. Tai, jog neįmanoma pasiekti aiškumo ir tikrumo, žmogų privertė pajusti pagalbos – o ją pasiūlė pati paslaptis, t. y. apsireiškimas – svarbą ir būtinybę. Tačiau visus įsitikinimus įvairių tautų dvasios istorijos eigoje tarsi “pralenkė” vienas išskirtinis faktas: tam tikru istoriniu momentu vienas žmogus, Jėzus iš Nazareto, ne tik atskleidė Dievo paslapți, bet ir pats save identifikavo su Dievu.
Kaip šis įvykis ėmė užkariauti žmonių dėmeşi, kaip jis sukūrė aiškų įsitikinimą, kokiu būdu perdavė savo paties paslaptį, kaip su nauja ir tobula žmogaus gyvenimo samprata patvirtino savo atsiskleidimą, – apie visa tai kalbama šiame tome.
“Čia, - tvirtina autorius, - norėjau pateikti motyvą, kodėl žmogus gali tikėti Kristų”.
