Julián Carrón
Koks būtų rytas, jei iš naujo Jo nesusitiktume, jei negalėtume Jo atpažinti dabartyje? Koks būtų rytas, jei nugalėtų išsiblaškymas ar formalizmas? Koks būtų gyvenimas be Tavęs, Kristau? Tiesiog nepakeliamas.
Tik tą suvokdami galime suprasti, kokia malonė mums suteikiama kiekvieną rytą, kai Viešpats mus pasirenka iš naujo, leisdamas mums pabusti iš miego, kad pajustume Jo draugiją savo kelyje, išplėšdamas mus iš užmaršumo, kad galėtume Jį atpažinti gyvą, kad leistų mums suprasti, kas Jis yra.
Taip atsitiko su Marija Magdaliete, Jam pakvietus ją vardu taip intensyviai, kad suvirpėjo visas jos žmogiškumas: „Marija!“. Nėra kito Kristaus, tik tas, su kuriuo susidūrė Marija. Nuo tada nėra kitos Marijos, tik ta, kurią visiškai užvaldė tas Kristaus kvietimas. Taip pat nėra kito Pauliaus, tik tas, kurį užvaldė Kristus: „Gyvenu, bet nebe aš, o Kristus gyvena manyje“.
Tai nėra vien praeities įvykis. Mes tą išvydome dabar. „Mes užaugame ir tas žodis [Kristus] mums puikiai žinomas, tačiau daugelis žmonių Jo nėra susitikę, nepatyrė jo dabartyje; vis dėlto Kristus susidūrė su mano gyvenimu, - pasakė kun. Giussani, - o mano gyvenimas susidūrė su Kristumi būtent tam, kad aš išmokčiau suprasti, kad Jis yra viso ko, viso mano gyvenimo esmė. Kristus yra mano gyvenimo gyvenimas“. Kristus susidūrė su jo gyvenimu tam, kad leistų patirti, jog „didžiausias džiaugsmas žmogaus gyvenime yra pajusti Jėzų Kristų gyvą ir virpantį savo mintyse ir širdyje“. Kas turėjo įvykti kun. Giussani, kad jis nesiliovė kartojęs Möhler sakinio: „Negalėčiau gyventi, jei nebegirdėčiau Jo kalbant“?
Per jį Kristaus įvykis pasiekė ir mus, neturtėlius. „Pamažu bręsdami, imame vis labiau stebinti save pačius ir, Dievui panorėjus, kitus. Ta nuostaba kyla dėl mūsų ribotumo ir išdavystės, ir tuo pat metu dėl beribio tikrumo Malone, kuri mums dovanojama ir atnaujinama kiekvieną rytą“ (kun. Giussani).
Ši Malonė įėjo į pasaulį per Mergelę Mariją. O šiandien ji pasiekia mus, kad pripildytų tuščią mūsų širdies ąsotį. Prašykime, kad ji mus rastų svetingus.
