XVI-osios eilinės Vyskupų Sinodo generalinės asamblėjos atidarymo mišių pamokslas - Pranciškaus tekstai

XVI-osios eilinės Vyskupų Sinodo generalinės asamblėjos atidarymo mišių pamokslas

Pranciškus lt.radiovaticana.va

2015.10.04 - Vatikano Bazilika, Popiežiškoji koplyčia

Popiežius Pranciškus ir beveik trys šimtai ganytojų iš viso pasaulio sekmadienio rytą Šv. Petro bazilikoje koncelebravo šeimai skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos atidarymo Mišias. Sekmadienio Šv. Rašto skaitiniai tarsi sąmoningai pritaikyti šiam malonės metui, kurį Bažnyčia pradeda, - sakė popiežius Pranciškus pradėdamas homiliją. Pirmasis skaitinys iš Pradžios knygos pasakoja apie pirmosios šeimos sukūrimą; Evangelijoje skamba garsieji Jėzaus žodžiai apie santuokos neišardomumą. Popiežius komentavo tris šios dienos liturgijoje ryškius momentus – žmogaus vienatvės dramą, vyro ir moters meilę bei šeimą.

Prieš moters sukūrimą, Adomas buvo vienišas. Jis suteikė vardus visiems Dievo sukurtiems gyvūnams, „tačiau sau tinkamo bendrininko nesurado“, sako Pradžios knyga. Vienatvės drama, - kalbėjo Pranciškus, - ir šiandien slegia daugybę žmonių: artimųjų paliktus senelius, našles ir našlius, išsiskyrusius sutuoktinius, migrantus ir pabėgėlius, jaunus žmones, tapusius konsumizmo kultūros aukomis. Vis mažiau įsipareigojimo ir ištikimybės, vis mažiau tvarios meilės. Popiežius atkreipė dėmesį ir į mūsų laikams labai būdingą paradoksą: kuo pažangesnė visuomenė, tuo žemesni gimstamumo rodikliai, tuo daugiau abortų, skyrybų, savižudybių, gamtinės ir socialinės taršos.

Skaitinyje iš pradžios knygos toliau sakoma, kad Dievas nesukūrė žmogaus tam, kad jis gyventų vienas ir liūdėtų. Dievas žmogų sukūrė laimei; sukūrė tam, kad jis eitų per gyveną drauge su kitu, jį papildančiu žmogumi, kad mylėtų ir būtų mylimas, kad jo meilė būtų vaisinga. Štai ko Dievas trokšta savo kūriniams: kad jie, vyras ir moteris, gyventų vienas kitą mylėdami ir būtų laimingi. Tą patį sako ir Jėzus šios dienos Evangelijoje. Klausimas apie skyrybas buvo jam užduotas klastingai. To metu žydų visuomenėje skyrybos buvo konsoliduota praktika, tad klausiantieji tikėjosi, kad Jėzus nuteiks prieš save minią. Tačiau Jėzus atsako labai paprastai ir aiškiai: jis primena, kad Dievas, skurdamas pasaulį, palaimino vyro ir moters meilę, kad jis sujungė juos neišardomu meilės ryšiu. Santuokos tikslas – ne tik visą laiką kartu gyventi, bet ir visą lakią vienas kitą mylėti. Jėzus sugrąžina pirmapradę tvarką.

„Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria“. Tai raginimas įveikti individualizmo ir legalizmo pagundą, vadovautis ne savo egoistiškais siekiais, bet Dievo projekte glūdinčia autentiška santuokinio gyvenimo ir žmogaus seksualumo samprata. Pasak popiežiaus, tik protu nepaaiškinama Jėzaus velykiniame slėpinyje paliudyta meilė gali paaiškinti protu nepaaiškinamą sutuoktinių meilę iki pat mirties. Santuoka tai ne paaugliška utopija, bet svajonė, be kurios žmogus būtų pasmerktas vienatvei.

Pasak popiežiaus, taip pat ir šiuolaikinis žmogus, kuris dažnai pašiepia tą projektą, iš tiesų žavisi tikra meile ir trokšta galingos, vaisingos, ištikimos ir nesibaigiančios meilės. Jis vaikosi laikinų meilių, bet svajoja tikrąją meilę; jis vaikosi kūno malonumų, bet trokšta visiško aukojimosi.

Šiandieniniame sudėtingame ir šeimai nepalankiame socialiniame kontekste Bažnyčia yra pašaukta vykdyti savo misiją ištikimai, tiesoje ir su meile. Bažnyčia, būdama ištikima savo Mokytojui, turi ginti ištikimą meilę, remti šeimas, ginti gyvybės šventumą, ginti neišardomą santuokinį ryšį, kuris yra Dievo malonės ženklas ir žmogaus sugebėjimo rimtai mylėti įrodymas.

Bažnyčia yra pašaukta vykdyti savo misiją, laikydamasi tiesos, kuri nesikeičia, nesivadovauja laikinomis madomis ar daugumos nuomone. Tiesa gina žmogų nuo pagundos palenkti meilę nevaisingam egoizmui. Kaip moko popiežius Benediktas XVI enciklikoje „Caritas in veritate“, „be tiesos meilė tampa sentimentalizmu, tuščiu kiautu, kurį kiekvienas gali pripildyti tokio turinio, koks jam patinka“.

Bažnyčia vykdo savo misiją su meile, nerodo pirštais į kitus ir jų neteisia, bet būdama ištikima savajam motinos pašaukimui, jaučia pareigą gydyti sužeistas santuokas, patepti jas gailestingumo ir svetingumo aliejumi, būti „karo lauko ligonine“, priimančia visus kas prašo pagalbos, išeiti iš savo aptvaro, keliauti kartu su sužeista ir abejojančia žmonija, vesti ją prie išganymo šaltinių. Bažnyčia moko pagrindinių vertybių ir jas gina, tačiau neužmiršdama, kad „šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“ (Mk 2,27) ir kad Jėzus yra pasakęs: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“ (Mk 2,17).

© Vatikano radijas

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Webmaster / Note legali / Credits