XVI-osios eilinės Vyskupų Sinodo generalinės asamblėjos uždarymo mišių pamokslas - Pranciškaus tekstai

XVI-osios eilinės Vyskupų Sinodo generalinės asamblėjos uždarymo mišių pamokslas

Pranciškus lt.radiovaticana.va

2015.10.25 - Vatikano Bazilika, Popiežiškoji koplyčia

Šeštadienio vakarą užbaigiant paskutinę Vyskupų Sinodo generalinę kongregaciją popiežius Pranciškus pasakė kalbą, kurioje padėkojo visiems Sinodo tėvams, broliškiems delegatams ir stebėtojams, visiems kas savo darbu prisidėjo prie jo rengimo ir eigos, kas malda lydėjo jo darbus.

Sekdamas Sinodo darbus, - sakė Pranciškus, - savęs klausiau: ką reikš Bažnyčiai šis šeimas skirtas Sinodas kai jį užbaigsime? Jis tikrai nereiškia, kad išsėmėme visas šeimą liečiančias temas, bet reiškia, kad stengėmės į jas pažvelgti Evangelijos, tradicijos ir dviejų tūkstančių metų Bažnyčios istorijos šviesoje. Jis tikrai nereiškia, kad suradome išsamius sprendimus daugybei sunkumų ir abejonių, kurios meta iššūkius ir kelia grėsmę šeimai, bet reiškia, kad tuos iššūkius ir abejones apsvarstėme tikėjimo šviesoje, dėmesingai išnagrinėjome, be baimės ir neslėpdami galvų smėlyje.

Pasak Pranciškaus, šis Sinodas visus paskatino suprasti kokia svarbi šeima bei vieninga ir neišardoma vyro ir moters santuoka, kuri yra tvirčiausias visuomenės ir žmogaus gyvybės pamatas. Sinodas įrodė, kad Katalikų Bažnyčios yra gyvybinga, kad nebijo sudrebinti jautrumą praradusiais sąžines, nebijo gyvų ir atvirų diskusijų apie šeimą. Buvo stengiamasi Dievo akimis pažiūrėti į šiandieninę situaciją, ar tikslais sakant – situacijas, ir uždegti tikėjimo liepsną žmonių širdyse dabartiniu nusivylimo, socialinės, ekonominės ir moralinės krizės, vyraujančio negatyvumo metu. Buvo liudijama, kad Evangelija Bažnyčiai yra gyvas amžino naujumo šaltinis. Ji negali būti paverčiama doktrina, negali tapti negyvais akmenimis, kuriais svaidoma į kitus žmones.

Sinodas taip pat apnuogino tas uždaras širdis, kurios dangstydamosis Bažnyčios mokymu ir geromis intencijomis, sėsdamosis į Mozės krasę, iš aukšto ir paviršutiniškai teisia sužeistas šeimas. Sinodas patvirtino, kad Bažnyčia yra ne tik šventųjų, bet taip atleidimo trokštančių nusidėjėlių Bažnyčia, stengėsi atverti naujus horizontus, kurie įveiktų konspiracijos ir siaurų akiračių hermeneutiką, stengėsi ginti ir skelbti Dievo vaikų laisvę, perduoti grožį krikščioniškosios Žinios, kurią kartais dengia rūdys ir archajiška arba paprasčiausiai nesuprantama kalba.

Sinodo kelyje, - sakė Pranciškus, - laisvai, nors, deja, kartais ne visada tinkamais būdais išsakytos įvairios nuomonės tikrai pagyvino ir praturtino dialogą, parodė gyvą Bažnyčią, kuri nenaudoja iš anksto parengtų formulių, bet semdamasi iš nesenkančio gyvojo vandens šaltinio nori pagirdyti ištroškusias širdis. Nekvestionuodami Bažnyčios mokymo apibrėžtų dogminių klausimų, pamatėme, kad tai, kas vieno žemyno vyskupui yra normalu, kito žemyno vyskupui atrodo keista ar net tampa papiktinimo priežastimi; tai kas vienur laikoma kaip teisės pažeidimas, kitur suvokiama kaip savaime suprantama ir neliečiama teisė; tai kas vieniems yra sąžinės laisvė, kitiems – tik netvarka. Iš tiesų, kultūros tarpusavyje labai skiriasi ir kiekvienas bendrasis principas, jei norime kad jo būtų laikomasi, turi būti, įkultūrintas. Įkultūrinimas, inkultūracija nesusilpnina tikrųjų vertybių, bet iškelia jų galią ir autentiškumą.

Matėme, taip pat ir mūsų įvairovės turtingumo dėka, kad mūsų laukia vis tas pats iššūkis: skelbti Evangeliją šiuolaikiniam žmogui, ginant šeimą nuo ideologinių ir individualistinių puolimų. Vengdami reliatyvizmo pavojaus ir nejuodindami kitų stengėmės drąsiai ir pilnutinai apkabinti Dievo gerumą ir gailestingumą. Jis viršija visus mūsų žmogiškus skaičiavimus ir trokšta tik vieno – „kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2,4). Siekėme, kad šis Sinodas būtų suvokiamas Gailestingumo metų kontekste, kuriuos švęs Bažnyčia.

Brangieji broliai, - kalbėjo popiežius, - Sinodo patirtis mums padėjo geriau suprasti, kad tikrieji Bažnyčios mokymo gynėjai yra tie, kurie gina ne raidę, bet dvasią, ne idėjas, bet žmogų, ne formules, bet neatlyginamai mums dovanojamą Dievo meilę ir atleidimą. Tai jokiu būdu nereiškia, kad sumenkinama formulių, įstatymų ir Dievo įsakymų svarba, bet reiškia, kad iškeliama Dievo didybė, kuris nežiūri mūsų nuopelnų ir darbų, bet dosniai dovanoja savo begalinį Gailestingumą.

Mums reikia atsivertimo. Žmogaus pastangos ir darbai vertingi ne kaip kaina, už kurią būtų galima įsigyti neįkainojamą Išganymą, bet kaip mūsų atsakas Jam, kuris pirmas mus pamilo ir išpirko nekaltai pralietu savo krauju. Tad ir Bažnyčios svarbiausia pareiga yra ne svaidytis pasmerkimais ir anatemomis, bet skelbti Dievo gailestingumą, raginti atsiversti, vesti visus žmones į Viešpaties dovanotą išganymą.

© Vatikano radijas

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Webmaster / Note legali / Credits