Luigi Giussani
Didžiausia kliūtis mūsų žmogiškajame kelyje yra savojo “aš” nepaisymas. Tokio nepaisymo priešybė - dėmesys savajam “aš” - pirmasis žingsnis tikrojo žmogiškumo keliu.
Atrodytų, rūpestis savuoju ”aš” - natūralus dalykas, tačiau toli gražu taip nėra: pakanka pažiūrėti, kokios didžiulės tuštumos atsiveria šiandien mūsų sąmonėje, kokie ryškūs pastebimi atminties praradimai. Žmogų kaip subjektą sudarančių veiksnių negalima pažinti teoriškai, apie juos negalima spręsti “iš anksto”, jie išryškėja tik veikiančiame “aš”, kuomet subjektas santykiauja su realybe.
Žodis “aš” šiandien kelia nemažą painiavą, nors supratimas to, kas yra “aš kaip subjektas”, - yra vienas svarbiausių klausimų. Iš tikrųjų tas “aš kaip subjektas” yra kiekvieno mano veiksmo centras, ištakos (veiksmu laikoma ir mintis). Veiksmas - tai tam tikras būdas, kuriuo aš užmezgu ryšį su bet kuriuo asmeniu ar daiktu. Jei nepaisoma savojo “aš”, neįmanomi mano santykiai su gyvenimu, pats gyvenimas (dangus, moteris, draugas) negali būti mano.
Kad atsakingai galėtume pasakyti “mano”, reikia aiškiai suvokti savojo “aš” struktūrą. Nėra nieko žaviau, kaip atrasti tikruosius savojo ”aš” matmenis, nėra nieko, kas būtų turtingesnis siurprizų už savojo žmogiško veido atradimą.
Ir nėra nieko labiau jaudinančio už faktą, jog Dievas tapo žmogumi, kad suteiktų lemiamą pagalbą, kad nepastebimai, švelniai ir patikimai lydėtų kiekvieną sunkiame kelyje beieškant savojo žmogiško veido. Dievo tėviškumas pasireiškia ne tik visa ko sukūrimu ir likimų bei aplinkybių valdymu, bet dar ir (šituo ypač) Jo - netikėto ir nenuspėjamo bičiulio - pagalba kelyje, kuriame išaiškėja kiekvieno likimas.
Rimto savęs kaip subjekto nagrinėjimo pradžioje pirmiausia konstatuotina, kad sumaištį, kuri šiandien viešpatauja po trapia “aš” kauke (beveik flatus vocis) iš dalies nulemia išorinė įtaka mūsų asmenybei. Tai lemtinga įtaka to, ką Evangelija vadina “pasauliu” ir kas trukdo formuotis tvirtai, pastoviai, vertingai žmogaus asmenybei. Iš mus supančio pasaulio jaučiamas spaudimas (per visuomenės informavimo priemones, taip pat ir mokyklą, politiką), darantis mums įtaką ir kliudantis - kaip ir išankstinis nusistatymas - bet kokiems bandymams įsisąmoninti savąjį “aš”. Paradoksalu, bet jei tramvajuje ar mokykloje mums užmina ant kojos, tučtuojau reaguojame, griaudėjame pykčiu, o kai gniuždoma, tiesiogine prasme paminama ar įbauginama iki atbukimo mūsų asmenybė, mūsų ”aš”, tą kuo ramiausiai kenčiame kiekvieną dieną.
Tokio spaudimo ar įbauginimo padariniai akivaizdūs: dabar jau pats žodis “aš” daugumai asocijuojasi su kažkuo painiu ir kintančiu, tampa terminu, turinčiu grynai nurodomąją prasmę, vartojamu patogumo dėlei (kaip, pavyzdžiui, “butelis” ar “stiklinė”). Už šio žodelyčio nesislepia niekas, kas tvirtai ir aiškiai parodytų, kaip žmogus supranta ir kaip jaučia savojo “aš” vertę.
Todėl galima sakyti, kad gyvename metą, kai atrodo, kad ateina civilizacijos saulėlydis: juk civilizacija vystosi tiek, kiek yra atrandama ir išsiaiškinama atskiro “aš” vertė. O mūsų amžius kelia didžiulę painiavą dėl žodžio “aš” turinio.
Neišvengiama ir tikrai tragiška tokios painiavos, kurioje “ištirpsta” “aš” tikrovė, pasekmė yra ir “tu” išnykimas.
Šiandienos žmogus nesugeba niekam sąmoningai pasakyti “tu”. Tai yra svarbiausia ir ne iš karto pastebima priežastis tos prievartos ir to valdžios siekimo, kuris dabar nulemia įprastinius santykius tarp žmonių, santykius, kurie dažniausiai virsta vieno priklausomybe kitam ir vieno pasinaudojimu kitu, kai nėra jokios nuostabos ir jaudulio dėl kito būties.
