Nes tik Briuselio laimės ekspertai žino, kaip turime gyventi - Straipsniai

Nes tik Briuselio laimės ekspertai žino, kaip turime gyventi

Andrius Atas bernardinai.lt

2013-06-07

Ketvirtadienį Vyriausybės nariai pasitarime pritarė, kad Lietuva pasirašytų prieštaringai vertinamą tarptautinę Konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos. Kaip jau ne kartą teigta šios Konvencijos priešininkų, joje vartojamas žodis „smurtas“ tampa tik priedanga, po kuria bandoma įteisinti nauja socialinės lyties samprata, žalinga Lietuvos visuomenės kultūrai ir tradicijai.

Kaip teigė vienas Stambulo konvencijos priešininkų „Lietuvos tėvų forumo“ narys Renaldas Jančiauskas, nors Vyriausybė Konvencijai ir pritarė, tačiau Seimas „galėtų pasiremti sveiku protu ir Konvencijai nepritarti, mat jis atstovauja didelei daliai Lietuvos žmonių – ne mažumoms.“ Šiuo metu jau daugiau nei 200 mokyklų ir darželių pasirašė už Konvencijos sustabdymą.

„Lietuvos tėvų forumo“ narys tikino nenuleisiąs rankų ir prasidėjus naujai sesijai rengiasi organizuoti susitikimus su kiekvienos Seimo frakcijos nariais, akademinės bendruomenės nariais, profesūra, įvairiomis visuomenės grupėmis.

„Bernardinai.lt“ plačiau domėjosi konvencija ir galima jos įtaka. Ta proga pakalbino psichologą praktiką, viešosios įstaigos „SOTAS“, asociacijos „Lietuvos tėvų forumas“ narį Andrių Atą.

Kažkada jau esate minėjęs, „Konvencija dėl smurto prieš moteris ir šeiminio smurto prevencijos“ žalinga visuomenei, kėsinasi į kultūrą. Gal galėtumėte išskirti priežastis, kodėl manote taip yra?

Mano galva, ši konvencija yra klastingas įrankis, kuriuo siekiama visai ne to, kas deklaruojama. Reikia jai priešintis ir užkirsti kelią dėl to, kad tai yra bandymas griauti Lietuvos visuomenę, kėsintis į piliečių mentalitetą, paveikti mūsų vaikus ir jaunimą.

Konvencijos pavojus tas, jog bandoma pakeisti lyties sampratą. Mes suprantame, kad galime laikyti save vyru ar moterimi pagal prigimtį: jei gimė berniukas, jis ilgainiui taps vyru, jei mergaitė – bus moterimi. Konvencija šį supratimą nori pakeisti ir bando prastumti dirbtinį, Skandinavijos šalyse nepasiteisinusį projektą dėl lyties pasirinkimo galimybės. Jie tikina, kad lytis – socialiai apspręstas, pasirenkamas dalykas. Tai nėra patvirtinta jokiais moksliniais duomenimis.

Įdomumo dėlei, galiu papasakoti, kad Norvegijoje vienas komikas net filmukų seriją šia tema sukūrė. Nukeliavo jis pas genderizmo teoretikus ir praktikus, nufilmavo jų pasakojimus, o tada jau važiavo į vystymosi institutus Europoje. Ten mokslininkai pasakė, jog tai – visiška nesąmonė, kad tai – neatitinkantys tikrovės paistalai. Kai ši filmukų serija buvo parodyta, kilo skandalas, po kurio genderizmo institutams nutrauktas finansavimas.

Jei kalbėtume apie pavojų, tai verta panagrinėti ir plačiai nuskambėjusį Kalifornijos atvejį: ten priimtas įstatymas, pagal kurį mokyklose numatyta homoseksualumą, biseksualumą ir transseksualumą pateikti teigiamai. Taigi galime daryti išvadą, kad šioje JAV valstijoje tai jau visapusiškai skatinama.

Jei konvencija, kurioje siūloma nauja lytiškumo samprata, ilgainiui pradėtų keisti ir ugdymo programas, tai vaikai ir paaugliai būtų verčiami klausytis žalojančių jų raidą kliedesių. Akcentuoju, kad tai – ne švietimas, tai – žalojanti informacija, galinti sukelti abejonių dėl biologiškai apspręstos lytinės tapatybės ir paskatinti iškreiptais būdais eksperimentuoti su savo seksualumu.

Apibendrindamas įvardyčiau, kad tai – bandymas keisti visuomenės struktūrą iš esmės, panašiai, kaip tai buvo padaryta Lietuvoje, atėjus Tarybų valdžiai. Tai – tarsi užmojis sukurti naują žmogų, kaip kad Tarybų valdžia bandė sukurti homo sovieticus. Tokia grėsmė reali ir labai pavojinga, mat kėsinamasi į asmens tapatybę: jei žmogus nėra tikras dėl jos, tai sukelia daug sumaišties visose jo gyvenimo srityse ir daro pažeidžiamą.

Žodis „smurtas“ Konvencijos pavadinime pavartotas pirmiausia dėl to, kad rengėjai turėtų psichologiškai pateisinantį argumentą prieš besipriešinančius, tuos, kuriems brangi ši žemė, tauta, žmonės, kultūra, tradicijos. Su tuo jau teko susidurti, mat iškėlę abejonę dėl konvencijos, buvome apkaltinti smurto gynėjais. Galima manyti, kad žodžiai „kova prieš smurtą“ – puikus koziris, po kuriuo bandomas užmigdyti visuomenės budrumas.

Į kokius žodžius ar jų konstrukcijas reikėtų atkreipti dėmesį skaitantiems Konvenciją? Kas joje jums neįtinka? Kaip teko suprasti, vienas iš ginčų objektų –socialinės lyties apibrėžimas. Ar yra daugiau diskusijų objektų?

Taip, keliame klausimą, kas per velnias yra socialinė lytis? Kam jos reikia? O kodėl negerai taip, kaip šiuo metu yra, kai viskas priklauso nuo prigimties?

Kitas dalykas – Konvencijoje atmetami stereotipiniai vaidmenys, kas tikriausiai reiškia tapatumą su savo biologine lytimi: vyro buvimą vyru, moters – moterimi.

Mes teigiame, kad intencijos pakeisti šių dviejų sąvokų interpretacijas parodo, kad mūsų tauta ir mūsų kultūra yra nepriimtina pagal kažkieno išgalvotus kriterijus. Kas šiuos kriterijus nustato ir kas sugalvojo, kad mes esame blogi, kad agresyvūs? Čia jau kelčiau klausimą ir apie antivisuomeninę veiklą, keliančią grėsmę kultūrai, tautinei tapatybei, tradicijoms, piliečių išreikštai valiai gyventi taip, kaip jie iki šiol suprato, taip, kad būtų gerai ir šeimai, ir visuomenei.

Čia labai norėtųsi paklausti, kas yra vyras ir kas yra moteris lietuviškoje kultūroje?

Jei gimsta berniukas, tai užaugs vyras – ne moteris. Gimus jam, visi žino, kad suaugęs jis greičiausiai turės daugiau fizinės jėgos, galės nuveikti daug darbų, bus ramstis savo žmonai ir vaikams, šeimai, tėvams... Jei gimė mergaitė, galime numatyti, kad užaugusi, jei tik norės, galės gimdyti vaikus. Ji ir auginama numatant tokį pasirinkimą. O berniukas to pasirinkti negali.

Čia nereikia būti profesoriumi ar užsiimti tyrimais, kad galėtum tai pasakyti. Pažvelkime į savo patirtį – sužinosime, galime ir žmonių gatvėje paklausti.

Spaudos konferencijoje B. Obelenienė kritikavo Konvencijos autorių mintį, kad dėl smurto kalti stereotipiniai vaidmenys ir sumišusi tapatybė. Mokslininkės teigimu, tik aiškūs įsitikimai dėl savo tapatybės, lemtos biologiškai, gali sumažinti smurto apraiškų skaičių.

Tokia formuluotė man pasirodė įdomi. Tikriausiai tai susiję su tuo, ką jau kalbėjome: su moters bei vyro apibrėžimais. Kai mes vaikui padedame tapatintis su savo biologine lytimi, padedame integruotis, jis tampa tuo, kas yra pagal savo lytį. Tai – pamatai, kurie būtini, kad suaugęs žmogus jaustųsi gerai, mat jis jaustis gerai gali tik tada, kai biologinė duotybė tinkamai integruota su mokėjimu būti vienos ar kitos lyties atstovu.

Tinkamas, kitaip tariant, vaiko raidą atitinkantis ugdymas yra būtina sąlyga priimti save tokį, koks esi pagal prigimtį, išmokti būti tuo, kuo yra skirta būti. Elementarioji psichologija sako, kad žmogus, kuris priima save tokį, koks jis yra, jaučiasi stabiliai ir gerai ir tik tada yra psichologiškai sveikas.

O genderizmu remtos ugdymo programos trukdytų vaikams susitapatinti su realia biologine duotybe. Jeigu vaiko nuolat bus klausinėjama, kuo jis jaučiasi labiau – berniukas ar mergaitė – yra tikimybė, kad tai sukels sumaištį suvokiant save paskatins vaiką save suvokti ne tuo, kuo jis realiai yra.

Negalima pamiršti ir smurto problemos. Jei ši konvencija, kaip tikinama, apie smurtą ir kovą su juo nekalba, tai kokios turėtų būti tikrosios kovos su smurtu priemonės?

Visų pirma reikėtų paklausti, ar smurtas artimoje aplinkoje, kaip dabar vadinama, yra tas reiškinys, kuriam valstybė turėtų skirti daugiausia dėmesio. Dėl to man kyla daug abejonių. Ar mums nėra bandomas pripiršti suvokimas, kad esame smurtaujanti tauta? Ar nėra taip, kad mums bandoma įkalbėti ligą, kurią ilgainiui turėsime gydyti, mat būsime įsitikinę, jog sergame?

Manau, kad įvairios smurto apraiškos yra paplitusios visose visuomenėse, taigi visų pirma reikėtų išsiaiškinti, ar pas mus ji tokia baisi, kaip bandoma įteigti...

Kitas dalykas, labai svarbu atsakyti į klausimą, kokios yra realizuoto smurto priežastys. Konvencijos „išradėjų“ prielaida ta, kad problemą galima išspręsti kažkokiu įstatymu, Konvencija. Net jei tikėtume šių žmonių nuoširdumu, tai jų siūlomos kovos su smurtu priemonės yra represinės, iš esmės nesprendžiančios problemos, bet pratęsiančios smurto grandinę: prieš smurtautoją pradedamas naudoti smurtas. Taigi Konvencijos autoriai siūlo kovoti prieš smurtautojus, bet ne prieš smurtą.

Smurtas – kompleksinis, įvairių veiksniųorių nulemtas reiškinys. Asmeniniame lygmenyje jis kaip problemos sprendimo strategija realizuojasi tada, kai žmogaus orumas yra pasiekęs tam tikrą kritinę žemutinę ribą. Kai žmogus jaučiasi nevertingas, tokiu pat jis pradeda laikyti ir kitą žmogų, mat psichologiškai nepagrįsta, kad savo vertės nejaučiantis žmogus kitą žmogų vertintų.

Orumo jausmo krizės priežastys – pirmiausia politinės, ekonominės, socialinės. Daug čia prisideda ir žiniasklaidos vaidmuo, mat informacinės erdvės nuotaikos yra smarkiai susijusios su visuomenės emocine būkle. Lietuvos psichologų tyrimas, atliktas 2007 m., parodė, kad Lietuvos žiniasklaida, lyginant su užsienio šalimis, išsiskiria savo negatyvumu, o tas prie teigiamos nuotaikos palaikymo tikrai neprisideda.

Kitas dalykas, kiek tenka pastebėti iš praktikos, į daugelį tragedijų įsipainioja ir alkoholio vartojimas. Taigi, siekiant kovoti su smurtu, visų pirma reikia mažinti alkoholio prieinamumą, uždrausti bet kokią alkoholio reklamą.

Tai – tik keli dalykai, už kurių galima užsikabinti ir pradėti kalbėti apie smurtą. Dėl to drįstu teigti, kad Konvencija, kaip kovos prieš smurtą priemonė, parengta visiškai nekompetentingai, nes nekalbama apie tikrąsias smurto priežastis, nesvarstoma, iš kur jis kyla ir kaip jį įveikti. Joje matau tik idėjos „su smurtu reikia kovoti“ iškėlimą.

Viešojoje erdvėje vyko daug diskusijų dėl smurto: pradedant jau aptarta Konvencija, tęsiant juvenaline justicija. Ar turi šie du kovos prieš smurtą būdai sąsajų?

Be abejo. Tai – lyg dvi tų pačių tramdomųjų marškinių rankovės. Konvencija smurto plotmėje numato vyro atskyrimą nuo šeimos kaip priemonę, nesuteikiant jos nariams jokios pagalbos, kuri šiame kontekste yra labai svarbi. Tai turėtų tapti vienu valstybės prioritetų – padėti šeimoms išgyventi sunkumus, pataisyti tarpusavio santykius, mokytis reikšti savo poreikius konstruktyviais būdais. Krizėje esančiai porai – sutuoktiniams ar sugyventiniams – turėtų būti prieinama nemokama specialistų pagalba. Šiuo metu tai daro pavienės nevyriausybinės organizacijos.

Vertinant iš tos pačios perspektyvos, juvenalinė justicija yra vaiko atskyrimas nuo šeimos pagal visiškai išplaukusius kriterijus. Seimo narės tiksliai ir aiškiai nesuformulavo, kada į namus gali įsiveržti pareigūnai ir, išlaužę duris, paimti vaiką iš šeimos, argumentuodamos tai kone Rytų išmintimi: „visko neįmanoma surašyti“. Klausimas lieka – neįmanoma ar vis dėlto nenorima? Juk taip išsispręstų visa problema. Tai turėtų būti padaryta bent jau vien iš pagarbos tai turėsiantiems atlikti pareigūnams. Vienas „stipriausių“ šio įstatymo „stūmėjų“ argumentas – „be pagrindo taip nenutiks“, tačiau praktika rodo, kad nutinka. Kas gali garantuoti, kad neplautos vaiko ausys ar juodos panagės nebus palaikyta tėvų aplaidumu ir vaiko nepriežiūra. Pavyzdžiui, pranešinėti apie vaikų „apleistumo“ atvejus ruošiami odontologai. Nėra numatyta visiškai jokių saugiklių.Šeima – absoliutus gėris vaikui, kol neįrodyta kitaip, o užmojai be teismo, be įrodymų, remiantis išoriniais, anoniminiais signalais atiminėti vaikus – grėsmingi.

Stambulo konvencija skatina moteris žiūrėti į santykį su vyru instrumentiškai, remiantis tik vienu – smurto kriterijumi. Jeigu santykiuose yra problemų, siūloma ne juos spręsti, o nutraukti. Neskatinama pažiūrėti, kur jie kartu galėtų kreiptis, kaip galėtų kilusias problemas išspręsti. Tik per santykį su kitu žmogus gali save realizuoti ir jaustis laimingas, tik per santykį žmogus atranda save. Subjektyviai išgyvenami ryšiai su svarbiais žmonėmis yra neatsiejamas mūsų tapatybės pamatas. Santykis žmonėms būtinas kaip oras. Manau, kad būtent dėl to Stambulo Konvencija ir juvenalinė justicija yra nutaikyta į artimiausius žmonių ryšius, siekiant didesnės individų atomizacijos ir verčiant visuomenę lengvai valdoma minia.

„Mūsų laimės ekspertai“ iš Briuselio siūlo mums matuoti tarpusavio santykius pagal tai, kiek jie tenkina mūsų poreikius, pagal „problemų neturėjimą“. Tai – instrumentinis požiūris į žmogų kaip į funkciją, peršantis primityvų santykių ekonomizmą: tu – man, o aš – tau. Tačiau žmonėms to maža, juk dažnas savo patirtyje atras, kad duoti yra šimteriopai maloniau nei imti, besąlygiškai mylėti ir būti mylimam – šimteriopai maloniau, nei vien gauti ar teikti „santykių paslaugą“. Manau, kad ne dėl ko kito žmonės ir sukuria šeimą, nes ji atliepia giliausius asmens troškimus. Beje, tenka sutikti daugybę žmonių, ieškančių, kaip galėtų dovanoti save kitiems.

Aptariamų įstatymų tikslas – sukurti tokį padarą, kuris nesuprastų, ką reiškia kito asmens besąlygiškas priėmimas, meilės ryšiai, nebūtų tikras dėl savo seksualinės ir asmens tapatybės. Jie remiasi perkamų sociologų išgalvotais konstruktais, kurių siūlės siūtos baltais nežmogiškos ideologijos siūlais.

© Bernardinai.lt

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Webmaster / Note legali / Credits