Julián Carrón Corriere della Sera
Gerbiamas redaktoriau, daug buvo kalbama apie Paryžiaus įvykius nuo pat tada, kai viskas įvyko. Niekas neišvengė to pasimetimo ar baimės sukelto smūgio. Įvairios analizės pateikė įdomaus peno pamąstymams, kad būtų galima suprasti tokį sudėtingą reiškinį. Tačiau kas liko po mėnesio, kai vėl įsivyravo kasdienybės rutina? Kas neleis, kad tokie sukrečiantys faktai būtų greitai ištrinti iš atminties? Kad padėtume vieni kitiems, reikia suprasti tikrąją šio iššūkio, kurį atskleidžia Paryžiaus išpuoliai, esmę.
Mes, europiečiai, turime tai, ko mūsų tėvai geidė: Europa yra erdvė laisvei, kur kiekvienas gali būti tuo, kuo nori. Tokiu būdu Senasis Žemynas tapo pačių įvairiausių kultūrų, religijų ir pasaulėjautos mišiniu.
Paryžiaus įvykiai parodo, kad tokia laisva erdvė pati savaime neišlieka: jai pavojų gali kelti tas, kas bijo laisvės ir nori jėga įteigti savo pasaulėvaizdį. Kaip galima atsakyti į tokią grėsmę? Reikia ginti šią erdvę visomis teisinėmis ir politinėmis priemonėmis, pradedant nuo dialogo su arabiškomis šalimis, kurios yra pasirengusios užkirsti kelią nelaimėms, darančiomis žalą ir joms pačioms, ir nuo tinkamų teisinių pagrindų, kurie užtikrintų autentišką tikėjimo laisvę visiems. Tačiau to nepakanka, ir to priežastis yra akivaizdi. Paryžiaus žudynių vykdytojai neatvyko iš išorės, jie – antros kartos imigrantai, gimę Europoje, ugdyti ir lavinti kaip Europos piliečiai, kaip daugelis kitų, ilgą laiką gyvenančių mūsų valstybėse. Tai – reiškinys, besiplėtojantis dėl nuolatinių migracijos srautų ir demografinio augimo tų tautų, kurios atvyksta iš visų pasaulio kraštų, vedamos negandų ir nepritekliaus.
Todėl problema visų pirma glūdi pačioje Europoje ir pagrindinės rungtynės lošiamos namuose. Tikrasis iššūkis yra kultūrinio pobūdžio, o jo pagrindas – kasdieninis gyvenimas. Ką mato tie, kurie palieka savo žemes, atvyksta pas mus, ieškodami geresnio gyvenimo, kai jų vaikai gimsta ir užauga Vakaruose? Ar jie randa ką nors, kas patrauktų jų žmogiškumą, kas mestų iššūkį jų protui ir laisvei? Ta pati problema iškyla santykyje su mūsų pačių vaikais: ką galime jiems pasiūlyti, kas atitiktų jiems kylančius išsipildymo ir prasmės klausimus? Daugybė jaunuolių, augančių taip vadinamame vakarų pasaulyje, išgyveną gilią tuštumą, kuri sukelia tą beviltiškumą, peraugantį į žiaurumą. Užtenka prisiminti tuos, kas išvyksta iš Europos, kad kovotų teroristų gretose. Arba išblaškytą ir suklaidintą daugelio jaunuolių gyvenimą mūsų miestuose. Būtina rasti atsakymą tokiai ardančiai tuštumai, plintančiam menkumui. Žvelgiant į Paryžiaus įvykius, priešinimasis iš idėjos yra bergždžias, net jei ir teisingas. Nuėję ilgą kelią išmokome, kad nėra kito būdo pasiekti tiesą, tik per laisvę. Todėl nutarėme atsisakyti smurto, kuris vis dėlto pažymėjo tam tikrus istorijos momentus. Niekas iš mūsų šiandien nebesitiki, kad pavyks atsakyti į kito mestą iššūkį primetant savo tiesą, kokia ji bebūtų. Mums Europa yra erdvė laisvei, ir tai nereiškia tuščios erdvės, pasiūlymų gyvenimui dykumos. Nes neįmanoma gyventi tuštuma. Niekas neišsilaiko ant kojų, neužmezga konstruktyvaus santykio su tikrove, jei nėra nieko, dėl ko verta gyventi, jei nėra prasmės hipotezės.
Tuomet tai ir yra tas elementas, nulemsiantis Europos ateitį: ar ji pajėgs tapti vieta, skirta tikram susitikimui tarp prasmės pasiūlymų, kad ir kokie jie būtų skirtingi. Kaip ištisus amžius buvo Artimųjų Rytų šalyse, kur skirtingos kultūros ir religijos mokėjo taikiai sugyventi, o dabar krikščionys yra priversti palikti savo žemę, nes dabartinė situacija jų gyvenimą padarė nepakeliamą. Bet tokiu būdu problema neišsprendžiama, ji tik perkeliama į kitą vietą.
Dabar prasideda Europos patikrinimas. Erdvė laisvei reiškia erdvė visiems kalbėti apie save, atskirai ar kartu. Kiekvienas savo vizijas ar gyvenimo būdą tepadaro prieinamą visiems. Toks pasidalinimas leis vieniems su kitais susitikti, pradedant nuo tikros kiekvieno patirties, o ne nuo ideologinių stereotipų, kurie užkerta kelią dialogui. Pasak Popiežiaus Pranciškaus, „dialogas prasideda nuo susitikimo. Nuo jo prasideda pirmoji pažintis su kitu. Todėl jei pradedame nuo prielaidos, kad mūsų žmogiškoji prigimtis yra bendra, tuomet galime nugalėti išankstines nuostatas bei melą, ir galime pamažu suprasti kitą, žvelgdami iš naujos perspektyvos“.
Šitokia istorinė situacija yra išskirtinė galimybė visiems, taip pat ir krikščionims. Europa gali mums sukurti didelę erdvę, kurioje galima liudyti perkeistą gyvenimą, kupiną prasmės, pajėgų apkabinti kitoniškumą ir pažadinti žmogiškumą dėkingumo kupinais gestais.
Kviesdamas krikščionis auginti savo troškimą liudyti, Popiežius Pranciškus pabrėžė, jog „tik taip galima skelbti išlaisvinančios Dievo meilės bei Kristaus siūlomo išgelbėjimo jėgą, grožį ir paprastumą. Tik taip galima žvelgti į žmones su pagarba“. Tačiau ar mes, krikščionys, vis dar tikime, kad mums perduotas tikėjimas gali sužavėti tuos, kuruos susitinkame, ar dar tikime jo nuginkluojančio grožio žavesiu, kuriam negalima atsispirti?
Comunione e Liberazione Brolijos Prezidentas
