Alessandra Stoppa
„Pirmą kartą man trūksta labiau būti apkabintam, nei galėti apkabinti“. „Nostalgija būti kieno nors vaiku“, stiprus jausmas, kad vyksta kažkas, kas prašo pasikeisti šioje „begalinėje tyloje, šventoje ir paslaptingoje, kuri leidžia mums suprasti savo menkumą“. Režisierius Pupi Avati taip kalbėjo apie tai, kuo gyvena atvirame laiške Rai (Italijos radijui ir televizijai – vert.past.), kuriame prašė pasinaudoti proga, būti ambicingais, supurtyti programų tinklelius ir susitelkti į grožį. Ne dėl pauzės, o veikiau dėl to, „kad taptume sąmoningesni“, kai krizė bus pasibaigusi.
Šis jo kreipimasis „turėjo platesnį atgarsį nei visi mano filmai, kartu sudėjus“. Tačiau tai jo nesuerzino, priešingai, „mane nustebino ir sujaudino. Nes tas laiškelis, kurį parašiau, panašus į žmonių grožį. O aš tik norėjau pasakyti, kad mums šioje tragedijoje duota galimybė turi būti išnaudota“.
Kaip išgyvenote staiga atsiradusią krizę ir ką pamatėte šiomis dienomis mūsų visuomenėje?
Aš galiu kalbėti tik apie save. Apie tai, kas atsitiko man ir mano šeimai. Iš karto suvokiau vieną dalyką: kad susirūpinimas yra atvirkščiai proporcingas susidūrimui su rizika. Aš ir mano žmona būtume turėję bijoti labiau, nes iš pat pradžių buvo aišku, kad labiausiai nukenčia senoliai... o man 81 metai. Dar daugiau, mus tai palietė iš arti, nes mano sūnus ir jo šeima susirgo, ir tai buvo dramatiška. Bet tarp mūsų išsigando labiau jaunimas. Kuo jaunesni, tuo daugiau jie bijo.
Skirtingos kartos...
Taip, mes nebuvome ugdomi „nemirtingumo“ iliuzijai. Ir mūsų patirtyse bent jau esama analogijų su šiuo momentu. Aš buvau mažas per Antrąjį pasaulinį karą, bet jis paženklino visą mano gyvenimą. Tas jausmas to, kas šventa, tas kraštutinis jautrumas, tas laukimas, negalėjimas išeiti... Tiek daug kolektyvinės dramos aspektų. Po to mane ištiko baisus infarktas. Man buvo penkiasdešimt metų. Greitosios pagalbos automobilyje išgirdau gydytoją sakant tam, kuris vairavo: “Ko skubi, jis neišgyvens”. Per plauką išvengiau mirties. O kai išeini iš reanimacijos, esi praturtėjęs. Aš netekau dalies širdies, o gyvenimo samprata visiškai pasikeitė: kėliau abejones dėl to, kas man buvo visa ko pagrindas. Tu matai save tiesiog pasikeitusį, geresnį, nes susitikai su skausmu ir tavo sąmoningumas tampa kitoks.
Po to viskas sugrįžo į senas vėžes?
Negaliu pasakyti, kiek tai truko, žinau, kad kažkiek laiko gyvenau kitaip. Bet didžioji problema yra ši, grįžimas atgal. Kaip dabar, kai vėl girdžiu per televiziją neišsemiamus plepėjimus, kuriuose vėl atgyja apmaudas, pasinaudojimas... Tarsi būtume jau anapus problemos. Bet nėra taip. Pandemijos pradžioje išgirdau kažkurį mūsų didžių mąstytojų ir ekspertų sakant: „Nežinau“. Nežinau! Štai, tavimi aš pasitikiu, nes pagaliau man sakai: „nežinau“.
Ką norite pasakyti?
Visa tai, kas vyksta, mums sviedžia į veidą tą menkumą, kas esame, mūsų trapumą, mūsų pažeidžiamumą, mūsų ribotumą iki galutinės ribos, ir tai yra gėris, nes mes tą pamiršome. Bet mane skaudina būtent tas, kad tai trunka trumpai, po to vėl imame kritikuoti, piktintis. Mes labai netikusiai gyvenome iki viruso pasirodymo. Dabar esame priešais siaubingas dramas, kaip ta duktė, kuri nežino, kur yra jos tėvo, kurio, žinoma, negalėjo matyti mirštant, pelenai; mums sugrąžinamas sąmoningumas, suvokimas, kiek vertinga visa tai, ką gavome ir ko negebame pripažinti... Ir vis dėlto atrodo, kad net ir ši gyvenimo “pamoka” mums nėra pakankama.
Tarp ribotumų, kuriuos mums tikrovė sviedžia į veidą, yra ir šis, kad negebame būti sąmoningi savo jėgomis, vieni patys.
Tačiau esama atsakomybės prieš tą galimybę, kuri mums duodama. Manau, kad tinkamiausias veiksmažodis yra šis: atgailauti. Aš stengiuosi daryti šitai.
Kaip?
Būtų galima pasakyti, kad tai - naujo žvilgsnio skatinimas. Man tai vyksta su žmona. Žinot, mes susituokę 52 metus. Būdamas šalia jos dvidešimt keturias valandas per parą, ko niekada nedariau gyvenime, atrandu žmogų, kurio nepažįstu. Bet kas yra ta moteris? Ji mane stebina. Ji nepaprastai energinga, daro viską. Ir nuolatos mane aprėkia... nėra nė vieno dalyko iš to, ką darau, kas būtų gerai! (juokiasi). Bet tai man labai patinka. Suprantu, kaip man to reikia. Štai, kalbu apie tokio žvilgsnio skatinimą. Iš naujo įvertinti dalykus. Taip pat ir apsipirkimą... Viską iš naujo įvertini. Tarsi šis laikmetis mums sakytų: nieko nesate supratę. Tai – laikas, kuris mums duodamas. Negalime vėl visko pradėti, kaip anksčiau. Ir vis dėlto yra neatitikimas tarp to, ką girdžiu viešose diskusijose, ir autentiško žmonių sąmoningumo, kai jiems iškyla išgyvenimo, fizinio ir ekonominio, problema, ir jie netikėtai atranda sakralumą. Atranda tą žmogų baltais drabužiais priešais didelę tuščią aikštę.
Popiežius kovo 27-osios vakarą. Jūs sakėte: „Žinau, kad be tos aikštės nebus nieko labiau jaudinančio. Tai vienas tų retų dalykų, kuriuos pamatai ir kurių akivaizdoje lieki be žodžių“.
Tai vienas tų vaizdų, kurie man išliks visam laikui. Kaip karinių sunkvežimių kortežas su mūsų mirusiųjų karstais. Abu dalykai man liudija, kokie maži esame, kiek mažai žinome. Edgaras Alanas Po sakė, kad visa tai, kas egzistuoja, galima apibūdinti žodžiais. Jis klydo. Tą, ką aš patyriau priešais Popiežių tą vakarą, ne. O aš dėl šio Pontifiko turėjau net ir savo prieštaravimų. Bet jo buvimas, jo fizinis trapumas, jo neatitikimas taip pat ir liturginiuose gestuose, sunkumas iškelti monstranciją, ėjimas, apsunkintas kvėpavimas...
Kodėl jus tai paveikė?
Todėl, kad viskas jame buvo maldavimas, skirtas Dievui. Pagalbos pašymas kažkam, kas yra už mūsų pasaulio ribų. Jis mums pasakė, kad žmogus pats vienas nesusitvarko, jis nušlavė išdidų pasaulietinį prozelitizmą, kuriuo prisotinome viso pasaulio komunikaciją. Manau, kad bet kuris, net ir tas, kuris niekada nesvarstė šios hipotezės, atsivėrė tam paslaptingam, jaudinančiam iškilmingumui.
Kaip Jūs.
Aš noriu tikėti netikėdamas. Nemanau, kad galima tikėti 24 valandas per parą. Kad tikėtum, turi būti aplankytas malonės. Ir aš ją patiriu, kai pasijuntu paslaptingai mylimas tam tikrais konkrečiais momentais, bet nepaaiškinamais. Netikėtai pasijuntu mylimas, pavyzdžiui, metro. Ir jaučiu didelį dėkingumą. Tokią akimirką aš tikiu. Lygiai tas pat man atsitinka neteisybės akivaizdoje. Man gyvenime labai pasisekė, bet mačiau, kaip žmonės gimsta, gyvena ir miršta neteisybėje. Jų akivaizdoje reikalauju, kad egzistuotų Dievas. Einu į bažnyčią ir prašau Dievo, kad Jis egzistuotų. Yra tokių labai asmeniškų vietų, kuriose žmonių įstatymai, nutarimai, politika, teisėjai... negali nieko padaryti. Kas gali atlyginti gyvenimo kančias? Dėl to nepakenčiu, kad yra žmonių, kurie iš visų jėgų stengiasi mus įtikinti, kad neturime tikėti.
Ar šio dramatiško laikmečio dėka Jūsų tikėjimas tapo gilesnis?
Jis paaštrino ir taip labai stiprų mano pojūtį, kad senstant - nukrentant šydui, atrandant, kas iš tikrųjų yra gyvenimas, nes senti reiškia tai - atsivėrė dviejų kelių atsiskyrimas: tarp mano fizinio kūno, vis mažiau atsiliepiančio į visa tai, ką jo prašau padaryti, ir manojo aš. Manasis aš atsiskyrė. Ir galbūt jis yra labiau blaivaus proto, nei bet kada anksčiau. Ir tikiu, net jeigu nežinau kaip, kad jis mane pergyvens.
