Spalio 14 d. atšventėme CL Lietuvoje trisdešimtį. Norėjome surengti viešą gestą ir pristatyti “Religinį jausmą”, kuris Lietuvoje buvo išleistas prieš 23 m. Nusprendėme abi progas sujungti į vieną renginį. Vilniuje susirinko apie septyniasdešimt draugų: daugelis, nematyti jau kuris laikas, atėjo į vietą, kurią vis dar laiko namais. Atvyko ir mums labai brangių italų, pvz. Roberto, nuo kurio kartu su Maurizio 1993 m. Lietuvoje prasidėjo judėjimas, Dario ir jo žmona Titti, Federico, o taip pat lietuviai, gyvenantys kitose šalyse.
Po mišių, kurias laikė apaštalinis nuncijus, monsinjoras Petar Raijc, panorėjęs sudalyvauti visame geste, prasidėjo šventė. Filmuota medžiaga, dainos ir žaidimai padėjo peržvelgti bendruomenės istoriją. Po visą pasaulį išsibarstę draugai atsiuntė audio ir video sveikinimus, tarp jų ir monsinjoras Paolo Pezzi iš Maskvos. Taip pat ir padėkos žmonių, kurių gyvenimą pakeitė susitikimas su mūdų bendruomene.
Ruošiantis renginiui, tarp žmonių, prisiimančių už jį atsakomybę, tvyrojo susirūpinimas, ką ir kaip gabėsime padaryti, kai mūsų tiek mažai. Pastaruoju metu manyje auga tikrumas ir suvokimas, kad judėjimas yra mano gyvenimui brangus dalykas. Per liudijimą sakiau, kad nustebau suvokusi, kaip judėjimo ugdymas mane pakeitė. Ir dėl to galėjau drąsiai kviesti švęsti jubiliejų brangius draugus bei nepažįstamus žmones, nes norėjau pasidalinti tikru ir dideliu dalyku. Suvokiau, kad bendruomenės gyvenimas man yra apčiuopiamas gėris. Ir tai man leidžia nieko necenzūruoti: net ir sunkumo priimti savo ir kitų ribotumus. Gyvenimas persmelktas tiek, kad nebaisu atverti širdį, namus, piniginę. Galiu pasakyti, kad nepaisant mūsų netikrumo, baimių ir nuogąstavimų šventė buvo Esaties, kuri viską nugali, įrodymas.
Tas pats nutiko ir mano draugams iš Italijos Dario ir Titti, kurie grįžę namo parašė: ”Trisdešimtosios vestuvių metinės. Trisdešimt metų kupini dovanų ir malonių. Planavome savaitgalį aplankyti kurį nors iš gražių Europos miestų, bet rugpjūčio pabaigoje, grįžinėdama iš La Thuile atsakingųjų asamblėjos, į namus atvyko brangi draugė Kristina, kuri entuziastingai pakvietė atvykti į Vilnių ir švęsti 30 m. Judėjimo Lietuvoje jubiliejų. Sutikome daugiau dėl galimybės pabūti su ja ir jos vyru, nei dėl šventės, su kuria nebuvome susiję. Tačiau gerasis Dievas visuomet nustebina ir tavo “taip”, net ištartus nelabai suvokiant, panaudoja, kad tave pakeistų.
Šventės dieną mano vyras Dario pasakė: “Per susitikimą eisime pasivaikščioti”. Tačiau priėjo Paola (italė memor Domini, Vilniuje jau 23 m.) ir paduoda dvejas ausines: ji gyvai vesrtėjaus per visą susitikimą. Koks atidumas ir noras dalintis tuo, kuo jie gyvena. Nuo tada – nesibaigiantys atradimai. Pasijutome jų dalimi, tautos dalimi. Domanto liudijimas, kuomet pasakojo apie susitikimą su pilna džiaugsmo ir gyvybės krikščionybe, visiškai taip pat, kaip man atsitiko baigiamosiose klasėse su studentišku jaunimu. Ir tai nebebuvo jų bendruomenės trisdešimtmečio šventimas, ten buvome tam, kad padėkotume už susitikimą, kuris vieniems įvyko Milane, kitiems – Vilniuje ir jo dėka mes tapome viena tauta. Koks susijaudinimas! Vakaro pabaigoje lietuviai ir keli italai dainavo Battisti dainas ir Chieffo Granatmedžio dainą. Kur gali jaustis laubiau namie nei čia..."
