Julián Carrón sveikinimas - Julián Carrón tekstai

Julián Carrón sveikinimas

Julián Carrón

2013-08-03 - Piligriminė kelionė į Čenstakavą 2013

Brangieji, piligriminė kelionė reikalinga tam, kad paprašytume tikėjimo, nes būtent tai dabar yra svarbiausias dalykas. Tokio tipo gestas padeda jums suprasti šią svarbą: kadangi jis ilgas ir sudėtingas, turėsite pereiti tokias akimirkas (kaip ir kasdieniniame gyvenime), kuriose labai aiškiai suvoksite, koks didelis mūsų poreikis, tas poreikis, kurį turime visi. Tai paaiškės ne dėl mūsų kalbų ir paaiškinimų, bet per kelią, per aplinkybes: nuovargį, sunkumus, vienatvę (tikrąja šio žodžio prasme: jausti savo nepajėgumą yra bet kokios tikros žmogiškosios patirties ženklas, sako kun. Giussani). Būtent iš tos patirties, kurią išgyvensite kelyje, gims jūsų poreikio suvokimas ir klausimas: „Ką mes laikome pačiu svarbiausiu dalyku, jei ne tą poreikį, kad esatis mus lydėtų gyvenimo kelyje?“. Štai ko turite prašyti: kad Jo esatis pasirodytų taip galingai, kad pajėgtumėte ją atpažinti, nes kaip mus visada mokė kun. Giussani, tikėjimas yra esančios Esaties atpažinimas.
Kaip gegužės 18 dieną Romoje pasakė Popiežius Pranciškus, „svarbiausia – Kristus ir leistis Jo vedamiems“. Jums pasisekė, nes nuo ryto iki vakaro galėsite atsiduoti Tam, kuris parodys, kuo reikia sekti. Jei grįšite į namus iš Čenstakavos, išgyvenę tikėjimą kaip dabarties patirtį, kaip Jo esančios esaties atpažinimą, tai bus didžiausia dovana, leisianti gyventi toliau. Nematau nieko svarbesnio už šitai kiekvienam iš jūsų, nes pirmiausia tai labai svarbu man pačiam.
Tiesa, prieš išsiruošiant į kelią, kiekvienas norėtų būti tikras dėl tam tikrų dalykų. Net jei viskam gerai pasiruošėme, tačiau nežinome, kas mūsų laukia, todėl leidžiamės, kad mus apimtų kokia nors baimė. Kaip galime save ugdyti nugalėti tas baimes, kurios dažnai būna visiškai nepagrįstos?
Nepamirškite, kad į Čenstakavą neinate vieni, o visi kartu. O tai jau yra pirmasis atsakymas, tačiau dienoms bėgant pamatysite, kad tai nepadės jums išvengti nei iššūkių, nei sunkumų, bet būtent per iššūkius ir sunkumus galėsite patirti esančio Kristaus netikėtumą, jūsų gyvenimo palydovą, ir pamatysite, kad nėra jokios aplinkybės, per kurią Kristus negalėtų pasirodyti. Tai ir yra svarbiausia, kad nugalėtumėte baimę, nes jos neįmanoma peržengti užsidarius savo kambarėlyje, nerizikuojant realybėje. Kaip mums visada sakydavo kun. Giussani, gyvenimas kaip pašaukimas yra eiti į likimą per aplinkybes, per kurias mums pasirodo Paslaptis. Izraelio tauta pasiekė tokį tikrumą dėl baimių ir netikėtumų, per aplinkybes, kaip mokiniai, kaip Bažnyčia, kaip kiekvienas iš mūsų.
Baimių nenugalėsime nesikišdami į kovą, bet pereidami per ją. Negalėsi atidėti piligriminės kelionės rytojui, nes pavargai, o dar liko trisdešimt kilometrų, negalėsi prasiblaškyti veikdamas ką nors kito, nes vis tiek turi eiti, negali prisėsti. Tai ir reiškia „per“! Todėl turi nuolat sau pagrįsti, kodėl eini pirmyn. Tokia yra pedagoginė tokio gesto, kaip piligriminė kelionė, vertė, į ją jūs einate laisvai, nesate priversti ir tai netikėtai neužklumpa (kaip liga ar egzaminai). Piligriminė kelionė yra skirta tam, kad išmoktumėte, kas yra gyvenimas ir kas yra Kristus, kuris mus lydi šiame nuotykyje. Linkiu, kad tai paaiškėtų iš patirties, kurią išgyvensite, kitaip Kristus gali likti tik „antkapyje iškaltas gražios moters portretas“. Turite sugrįžti tikresni dėl to, kas jus pakvietė į kelią, ir vieni kitiems tai paliudyti.
Gyventi reiškia eiti į tikslą. Net ir Biblija kalba apie homo viator, žmogų, kuris eina Čenstakavos piligriminės kelionės keliu. Svarbu, kad jis taptų vis sąmoningesnis, nes kaip sako kun. Giussani, „gyvenimas pirmiausia pasireiškia kaip sąmoningas ryšio su tuo, kas jį sukūrė, suvokimas“: tu esi ryšys su Tuo, kuris tave dabar kuria, o tai sudaro dalį tavo gyvenimo didingumo. „Malda - tai pastebėti, kad „šiuo“ momentu gyvenimas yra „sukurtas“. Tokia malda nėra papildomas gestas, bet pirmoji bet kokio veiksmo (bet kokio veiksmo!) dalis“. Jums einant, kiekvieną jūsų dienos valandą, „maldos aktas bus būtinas lavinti tokiam sąmoningam kiekvieno mūsų veiksmo suvokimui. Todėl pats aukščiausias maldos taškas – ne ekstazė, t.y. toks gelmės suvokimas, kai žmogus nesupranta įprastų dalykų prasmės, bet veikiau tos gelmės matymas taip, kaip matomi įprasti dalykai“.
Žmogus iš prigimties yra viator, mes taip pat visuomet esame viatoris būsenoje, mes visuomet esame „einantys“, tai – gyvenimo dalis. Tačiau galime gyventi kaip išsiblaškę keliautojai arba sąmoningi keliautojai: ne dėl to, kad esame keliaujantys, ne dėl to, kad aš ir tu visą laiką gauname gyvenimą, bet dėl to, kad sąmoningai suvokiame, jog jį gauname! Toks sąmoningumas mums leidžia skirti laiko maldai, tokiam aktui, kuris padeda pasiekti tą suvokimą, ne tam, kad greičiau jį užbaigtume (tarsi sakydami „Jau pabaigiau savo gerąjį darbą – maldą, galiu pamiršti ir veikti ką nors kito), bet kad tai vis labiau taptų kiekvieno veiksmo dalimi.
Prašau tarp visų intencijų, kurias nešite Juodajai Dievo Motinai, įterpti ir intenciją už Judėjimą, nes būtent šią vietą Kristus mums padovanojo, kad mus lydėtų, ir dėl to, kad mus domina turėti tokių pakeleivių, kurie mums padėtų: būtent tai ir yra Judėjimas. „Neškitės“ ir mane su savimi, nes manęs kun. Giussani paprašė prisiimti tokią atsakomybę: kad padėčiau Judėjimui tapti dabarties patirties vieta.

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Webmaster / Note legali / Credits