Julián Carrón La Repubblica
Brangus Direktoriau,
skaitydamas šių dienų laikraščius likau paliestas neapsakomo skausmo matant, ką mes padarėme su ta malone, kurią gavome. Jeigu Comunione e Liberazione judėjimas nuolatos yra tapatinamas su valdžios, pinigų, gyvenimo būdo patrauklumu, kuris visai nesusijęs su tuo, ką susitikome, tada reiškia, kad mes tam davėme dingstį. Nepaisant to, Comunione e Liberazione svetimi bet kokie grobstymai ir judėjimas niekada neskyrė savo gyvenimo politinei “sistemai”. Visgi nors tie vertinimai, dėl šokiruojančio, sukėlusio sumišimą būdo, kuriuo buvo paskleistos šios žinios, pažeidžiant visas procedūras ir garantijas įtvirtintas Konstucijoje, beje seniai visų priimtas, yra teisėti - mums jie nėra esminiai.
Susitikimas su kunigu Giussani mums reiškė galimybę atrasti krikščionybę kaip realybę tiek patrauklią, kiek trokštamą. Dėl to yra didelis pažeminimas konstatuoti, kad kartais mums neužtenka pirminio žavesio, kuris mus išlaisvintų nuo pagundos siekti grynai žmogiškos sėkmės. Mūsų pretenzija galvoti, kad užtenka tik to pirminios žavesio, kad nereikia įsipareigoti tikram jo sekimui (sekimu juo), mus privedė prie pasekmių, kurios mus labai neigiamai apstulbino.
Tas faktas, kad kunigas Giussani iki pat savo mirties mums liudijo, koks gali būti gyvenimas, kai jis yra patrauktas Kristaus, mums rodo, kad nieko netrūksta jo kriksčioniškam pasiūlymui. Dauguma, kurie jį pažinojo, patvirtina tai, kuo mes, jo vaikai, galėjome mėgautis daugiau ar mažiau artimai gyvendami kartu su juo: kad per jo asmenybę atsiskleidė Kristus. Šis įsitikinimas mus pastūmėjo pradėti kanonizacijos bylą, nes esame tikri dėl gėrio, kuriuo kunigas Giussani buvo ir yra Bažnyčiai, atsakant į iššūkius, su kuriais krikščionybė šiandien susiduria. Prašome atleidimo, jeigu pakenkėme kunigo Giussani atminimui savo paviršutiniškumu ir sekimo trūkumu. Dabar teisėjai turi nustatyti, ar kai kurių iš mūsų klaidose yra ir nusikaltimo požymiai. Iš kitos pusės, kiekvienas galės patys įvertinti, ar, nepaisant daugelio sulydimų, mums pavyko įnešti kokį nors indėlį bendro gėrio labui.
Šventasis Paulius mus mokė, kad kai kenčia viena kūno dalis, kartu su ja kenčia visas kūnas. Mes, šio kūno dalys, kuris vadinasi Communione e Liberazione, kenčiame su tais, kuriuos atidžiai stebi žiniasklaida, prisimindami savo silpnumą, dėl kurio jiems nebuvome liudytojais tiek, kiek reikėtų. Tai mums leidžia geriau įsisąmoninti Kristaus gailestingumo poreikį, kurį turime ir mes.
Vis dėlto, sąžiningai pripažindami savo klaidas, turime taip pat pažymėti, kad negalime iš savo esybės išplėšti įvykusio susitikimo, kuris mus perkeitė visam laikui. Visas mūsų ir mūsų draugų blogis nepajėgia užgesinti aistros Kristui, kurią įžiebė susitikimas su kunigo Giussani charizma. Aistra gyvenimui, kurią kunigas Giussani mums liudijo, yra tokia didi, kad jokie apribojimai nepajėgia jos pašalinti, ir suteikia mums jėgų žiūrėti į visą mūsų blogį, nesiekiant jo įteisinti arba pateisinti.
Kristaus susitikimo įvykis paliko mumyse tokį galingą ženklą, kuris suteikia mums jėgų nuolatos pradėti iš naujo, po bet kokios klaidos, tampant nuolankesniais ir labiau įsisąmoninant savo silpnumą. Kaip Izraelio tauta galime netekti visko ar netgi atsidurti tremtyje, tačiau Kristus, kartą mus sužavėjęs, lieka amžinai. Nėra nugalimas mūsų pralaimėjimų. Kaip izraelitai turėtume išmokti suvokti, jog negalime savęs išgelbėti vieni patys. Turėtume iš naujo mokytis to, ką manėme jau žiną. Bet niekas negali atimti iš mūsų tikrumo, kad Dievo gailestingumas yra beribis. Kiek kartų susijaudinome girdėdami kunigą Giussani kalbant apie Petro „taip“ po išsižadėjimo!
Dėl to negalime šiems faktams suteikti kitos prasmės, nei primygtinis kvietimas apsivalyti ir atsiversti į Tą, kuris mus sužavėjo. Tai Jis, jo esatis, jo nenuilstamas beldimasis į mūsų užmaršumo, išsiblaškymo duris vis labiau atnaujina mumyse troškimą buti Jo. Tikėkimės, kad Viešpats suteiks mums malonės su širdies paprastumu atsiliepti į tą kvietimą. Tai būtų geriausias būdas liudyti, kad malonė, duota kunigui Giussani, yra daug daugiau, negu mes, jo vaikai, pajėgiame pademonstruoti. Tik tokiu būdu galėsime būti pasaulyje kitokia esatimi, kaip daugelis iš mūsų jau liudija savo darbo aplinkoje, universitete, visuomeniniame gyvenime, politikoje arba su draugais, trokštant, kad tikėjimas nebūtų susiaurintas iki privataus gyvenimo. Tai gerai žino tie, kurie mus sutinka: lieka tokie priblokšti, kad jiems kyla noras dalyvauti tame, kas yra duota mums. Del to turime nuolatos atpažinti, kad "esatis" nėra valdžios (galios) ar hegemonijos, bet - liudijimo sinonimas, t.y., sinonimas žmogiškojo skirtingumo, kuris kyla iš Kristaus "galios" atsakyti į žmogiškos širdies troškimus. Ir neturėtume pamiršti, kad istoriją keičia tai, kas keičia žmogaus širdį, kaip kiekvienas iš mūsų žino iš patirties. Šį naujumą galėsime išgyventi ir liudyti tiktai, jeigu imsime sekti kunigu Giussani, tikrindami tikėjimą patirtyje, kaip jis pabrėžė, kad tik tada, kai tikėjimas yra esama patirtis ir joje atranda savo naudingumo gyvenimui patvirtinimą, tik tada jis(tikėjimas) galės atsilaikyti pasaulyje, kuriame viskas – viskas – sako priešingai. Priešaky mūsų laukia ilgas kelias ir esame laimingi galėdami jį nueiti.
Straipsnio autorius - Julian Carron Comunione e Liberazione Brolijos atsakingasis
