Julián Carrón Corriere della Sera
Gerb. Redaktoriau,
sunkumai, su kuriais susiduriame – tiek asmeniniai (laikinas darbas ar jo praradimas, ligos, žmogiškosios silpnybės, egzistencinis pasimetimas, padarytas ar patirtas blogis), tiek kolektyviniai (ekonominė krizė, socialiniai nepritekliai, politinė sumaištis, tarptautinis nestabilumas) - yra tokie įtaigūs, kad galėtų priversti manyti, jog bet koks laukimas neišvengiamai išnyks. Ir vis dėlto kaip tik šiose aplinkybėse tampa akivaizdu, kokie teisingi mums žinomi Dantės žodžiai: „Tu kaip visi svajoti nenustoji apie aukščiausią gėrį, kuriame ramybės ieško sau širdis tavoji“.
Tačiau kokio nuoširdumo reikia kiekvienam iš mūsų, kad atpažintume šį laukimą ir šį gėrio troškimą! Tai, kas apsunkina šį atpažinimą, yra triukšmingas piktinimasis, prie kurio kūrimo prisidedame visi savo bendrininkavimu. Išties, „ir visi susimokę mus nutylėt, sakytum gėdintųs, tarsi viltį kokią tausotų“ (Rilke). Kiekvienas iš mūsų gerai žino, kiek prisideda prie šio susimokymo. Kas laimės? Mūsų dalis, kuri laukia, ar toji, kuri susimoko?
Atsakymo užuomazgą mums pateikia Pavese, kuris kaip niekas kitas suvokė nuolatinį šio laukimo buvimą mumyse: „Kokia didi mintis, kad tikrai niekas mums neprivalo būti duota. Ar kas nors kada nors kažką mums žadėjo? Tai tuomet kodėl laukiame?“. Išties, kodėl nesiliaujame laukti net ir beviltiškiausiose situacijose? Kodėl jokia asmeninė nesėkmė ar istorinė krizė nesugeba panaikinti iš kiekvienos mūsų būtybės skaidulos laukimo kibirkšties, nors ir nesąmoningos? Todėl, kad šis laukimas sudaro mūsų esmę, ir net “dar ir šiandien daugeliu būdų prabunda žmogaus širdyje” (Benediktas XVI). Nors ir susiaurinta, apleista ir trukdoma, širdis nesiliauja troškusi. Neretai negalėjimas nusikratyti šito laukimo gali pasirodyti nuosprendis. Tačiau įžvalgiausi protai tikrąjį nuosprendį atpažįsta kitur. Knygoje Il mestiere di vivere (“Amatas gyventi”) tas pats Pavese mums primena, kad “laukimas vis dar yra užsiėmimas. Baisu nelaukti nieko”. Visi žinome, kuo tampa gyvenimas, kai nieko nebelaukiame: nuoboduliu, kuris baigiasi beviltiškumu ir ciniškumu. Laukimas yra mūsų būtybės prigimtis. Mūsų “aš” esmė yra laukimas.
Tačiau, nepaisant šios mūsų prigimtinės struktūros, labai dažnai mums sunku turėti vilties. Koks teisus Péguy, kai mums primena, kad “tam, kad turėtum vilties, reikia būti gavus didelę malonę”. Tačiau kokia malonė gali atitikti iššūkį ir palaikyti viltį bet kokios aplinkybės akivaizdoje?
Būtent šiame lygmenyje mums padeda įvykis, kurį švenčiame per Kalėdas. Krikščioniškoji žinia kreipiasi į kiekvieno mūsų „aš“, mesdama iššūkį bet kokiam skepticizmui ir nepasitikėjimui, kaip netikėtas atsakymas į mūsų žaizdą. Kad taptų atsakymu, kurį žmogus galėtų patirti, Begalybė prisiėmė baigtinę formą. Per Kalėdas panaikinamas atstumas tarp baigtinumo ir Begalybės, kuris kitaip negalima įveikti.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, turėti tikėjimą nereiškia paklusti pamokymų sąrašui, studijuoti kokią nors doktriną ar dalyvauti organizacijoje: krikščioniškas tikėjimas yra atpažinti dieviškumą, esantį žmogiškume, kaip atsitiko Simonui, Magdalietei, Samarietei, Zachiejui, kuriuos nustebino esatis, žadinusi nelauktą kitokio gyvenimo nuojautą. Juos stebino ne ištiesintinos kojos, pagydyta oda, atgautas regėjimas. „Didžiausias stebuklas - žmogiškumą atskleidžiantis žvilgsnis, kurio nebuvo galima išvengti“ (kun. Giussani).
Bažnyčia švenčia Kalėdas, kad ir mūsų patirtimi galėtų tapti šis apkabinimas, kuris apglėbia mūsų žmogiškumą, manąjį ir tavąjį, kad išpildytų tą laukimą, kuris virpa kiekviename mūsų nerimastingos širdies judesyje. Kaip prieš 2000 metų, taip pat ir šiandien egzistencijos prasmė tampa esatimi per žmogišką tikrovę, kurią galima matyti ir liesti laike ir erdvėje; ji mus pasiekia Bažnyčios gyvenime su nesupainiojama pažado ir vilties gaida, prie kurios galime prisirišti.
Tai yra malonė, nauja pradžia pasaulyje, kurią pirmiausia liudija Benediktas XVI: „Pagrįstai niekas negali turėti tiesos. Tai tiesa mus turi, ji yra kažkas gyva! Mes nesame jos turėtojai, tai ji mus pagauna. Dievas tapo mums toks artimas, kad Jis pats yra žmogus: tai turi mus gluminti ir stebinti vis iš naujo!“.
Visiems gerų Kalėdų.
Julián Carrón
