Julián Carrón
1998 m. gegužės 30 d. šv. Petro aikštėje don Giussani Jono Pauliaus II akivaizdoje sakė: “Jėzaus malonė man…tapo patirtimi tikėjimo, iš kurio mačiau, kaip formuojasi tauta Kristaus vardu”. Taigi čia, šiandieną, tauta, gimusi iš don Giussani tikėjimo. Šis faktas, ši tauta kalba daugiau nei bet kuris per jį atliktas Dievo darbas.
Todėl mes visi šiandieną esame čia, kad išreikštume skausmą dėl jo išėjimo, kad šauktumėme visų akivaizdoje dėkingumą už jo gyvenimą. Jo asmens reikšmingumas kiekvienam iš mūsų yra toks didelis, koks yra skausmas, kurį šiandieną patiriame. Brangusis don Giussani, tave nešamės su savimi, savo atmintyje visam gyvenimui! Niekada nepamiršime gyvenimo “karščio”, kurį patyrėme šalia tavęs. Tavo žvilgsnis negalės niekada išnykti iš mūsų akių. Per jį jautėme Kristaus žvilgsnį. Taip, nes tikrai Jėzus suteikė formą žvilgsniui, kurį kiekvienas jautėme iš tavęs.
Don Giussani tikėjimo patirties paliesti, su nuostaba regėjome, kad mumyse įvyko neįsivaizduojami dalykai, nors jų paslaptingai ir troškome. Evangelijoje papasakotą žmogišką vibraciją nustebę savyje atpažinome ir mes. Buvome priversti pasiduoti naujienai, kurios niekas negalėjo įsivaizduoti anksčiau, ir, kaip mokiniams, daug kartų teko su nuostaba ištartii: “Nieko panšaus nesame regėję (Mor 2,12)”. Taip iš patirties išmokome, kas yra krikščionybė: įvykis. Susitikimo įvykis, kuris žmogiškumui suteikia pilnatvę, laikui – talpumą, santykiams – intensyvumą, niekur kitur nežinomą sugebėjimą veikti ir kurti. Taip, iš tiesų yra tikra, kad mes susitikome Kristų ir išgyvenome ir išgyvename šimteriopos naudos patirtį žemėje. Būtent dėl to Giussani visada norėjo viskuo rizikuoti provokuodamas mūsų laisvę.
Tai tokiu būdu jis mus mokė pažinti ir mylėti Jėzų. Ne tik paprastai apie tai kalbėjimas, bet perteikdamas tai per savo patirtį, kviesdmas ja pasidalinti, kad patikrintų savo iššūkį. Kristus kaskart tapdavo vis labiau patrauklus, pati brangiausia Esatis, ir kiekvienas iš mūsų nepastebimai kartojome: “Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane ” (Gal 2,20). Tokiu būdu jis mus formavo Kristuje.
Tai yra tikras kūrimas, tėvystė! Dėl to mes negalėsime išgyventi santykio su Jėzumi, gyventi Jo, kuris yra visos realybės esmė, atminimui, negalvodami apie don Giussani. Dabar daugiau negu anksčiau. Įsivaizduosime jį amžinai šalia Jo, šalia Jėzaus, kai atsikelsime ryte, eisime į darbą, matysime saulėlydį arba kai būsime su žmona, vyru ar draugais. Mūsų tikėjimas Jėzumi buvo ir yra kuriamas (plazmuojamas) don Giussani buvimo, jo žvilgsnio, jo gyvenimo polėkio.
Tikėjimas, kuris išaukština žmogaus protą, jį taktuodmas kaip pilnatvę, dovanai pražystančią proto viršunėje. Tikėjimas, kuris sekant Bažnyčia, tampa naujas žvilgsnis į pasaulį ir jo vertinimas, tikresnė meilė likimui žmogaus, koks jis bebūtų – artimas ar tolimas. Atvirumas kiekvienai tiesos sėklai, bendravimo aistra, trokštant, kad kiekvienas pažintų Kristų.
“Kas gi yra žmogus, kad jį atmintum” (Psl 8). Kad toks trapus kūrinys, kaip žmogus, dėl savo “Taip” Kristui gali tapti lemtingas tūkstančiams žmonių visame pasaulyje, tai gali kelti tik nuostabą. Daugeliui šis metodas gali atrodyti nepriimtinas. Tai, kad gyvenimo prasmė, patys prasmingiausi santykiai, laikas ir erdvė, kūrinija ir poilsis pereitų ir būtų perduoti per kūną, yra, žinoma, skandalingas dalykas šio pasaulio išminčiams.
O iš tikrųjų tai yra amžinojo gailestingumo ženklas Tėvo, kuris tam, kad būtų žmogaus pažintas ir priimtas ir tokiu būdu žmogų išgelbėtų, paskatina per Šventosios Dvasios gyvąją jėgą tokio stipraus patrauklumo charizmą, kuri padeda prisišlieti prie Kristaus. Tai yra Įsikūnijimo metodo kapiliarinis realizavimas. Tik Paslaptis, tapusi tikrai patrauklia esatimi, gali suteikti žmogui aiškumą ir tinkamą meilės energiją jį priimti.
Šis metodas implikuoja nuostabos kito iniciatyvos akivaizdoje atsinaujinimą. Dėl to, kaip mus visada mokė don Giussani, esame į likimą vedama draugija didžiulėje Bažnyčios gyvenimo tėkmėje. Mūsų vienybė yra pati didžiausia dovana, gimstanti priimant šią iniciatyvą. Prašau malonės don Giussani man patikėtai atsakomybei tarnauti šiai vienybės dovanai. Esu tikras, kad, jeigu būsime paprasti sekdami, jausime, kad don Giussani mums dar daugiau yra tėvas nei bet kada.
Patikėkime Marijai, “mūsų vilties tikrumui”, savo istoriją. “Veni Sancte Spiritus, veni per Mariam”.
