Julián Carrón
Brangūs draugai, jūsų kelio link Šventųjų Namų Lorete pradžioje jums siūlau keletą kunigo Giussani žodžių, kurie mane lydėdavo pastaruoju metu:
„Jau kelis mėnesius mane apėmusi nuostabi mintis: įsivaizduoju Magdalietę, kuriai pirmąkart taip ima plakti širdis: jos širdis taip ėmė plakti ne dėl to, kad ji nusprendė palikti visus savo meilužius, bet dėl to, kad ji įsimylėjo Kristų. Zachiejui taip pat širdis ėmė plakti ne dėl to, kad jis nusprendė atiduoti visus pinigus, bet dėl to, kad su meile liko nustebintas to Žmogaus. Tai, kad Dievas tapo vienu iš mūsų, mūsų draugas, yra visiškai neatlygintinas gestas, dėl to jis ir vadinasi malonė“.
Štai ko trokštame, kad galėtume gyventi: kad Paslaptis taptų mūsų gyvenimo bendrakeleiviu, kaip kad nutiko Zachiejui ir Magdalietei. Tokie patys vargšai kaip ir mes, trapūs kaip ir visi, apimti skubėjimo gyventi, nesugebantys pasiekti to, ko troško, bet Dievas jų pasigailėjo, nepaliko jų baimei ir vienatvei.
Ir mums pavyko rasti savo kelyje kažką, be kurio nei vieno iš jūsų nebūtų šioje piligriminėje kelionėje, kažką, kieno gyvenimas atrodė iškart labiau žmogiškesnis, labiau trokštamas ir dėl to apėmė pavydas gyventi taip, kaip jis. Ir taip su laiku, sekant, ta patirtis, kuri pradžioje sužavėjo, tapo ir mūsų, ta pati patirtis kaip Jono ir Andriejaus prie Jordano upės, kaip kad primena Popiežius Pranciškus, kai lankė tą vietą: „Ateidamas prie Jordano upės, kad būtų pakrikštytas Jono, Jis parodė savo kuklumą ir pasidalinimą žmogiškąja būtimi: nusižemina iki mūsų ir su savo meile atnaujina orumą ir suteikia išgelbėjimą. Visada sujaudina šis Kristaus kuklumas, jo atsiklaupimas prie žmogiškų žaizdų, kad jas atnaujintų“ (2014 gegužės 24). Apaštaluose, patrauktuose susitikimo, kiekvieną dieną vis labiau augo Jo troškimas, jie jautė didelę nostalgiją iš naujo pamatyti Jėzaus veidą, juos patraukusį su tuo klausimu, kuris pririšo prie Jo: „Ko ieškote?“ (Jn 1, 38).
Tą patį patyrė ir Emauso apaštalai: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo?“. Jo esatis buvo daug galingesnė už kiekvieną nusivylimą ir pralaimėjimą. Iš ko tai galime matyti? Nes išjudinamas „aš“, skatinant gyventi širdies aukštumose: „Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuoliką su savo draugais, kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.“ (Lk 24, 32-35).
Jums linkiu keliauti palaikomiems tikrumo varge, kurį paliudija Popiežius Pranciškus: „Savo misionieriams apaštalams Jėzus sakė: „Esu su jumis visas dienas iki pasaulio pabaigos“. Vieni, be Jėzaus, negalime padaryti nieko! Apaštaliniame darbe neužtenka mūsų jėgų, mūsų išteklių, mūsų struktūrų, net jeigu tai ir reikalinga. Be Viešpaties esaties ir jo Dvasios jėgos mūsų darbas, net ir geriausiai organizuotas, tampa nepakankamu. Ir taip keliaujame skelbti žmonėms, kas yra Jėzus“ (Regina Coeli, 2014 birželio 1). Dėl to esame pasirinkti – kokia didelė paslaptis! –: kad liudytume, keliaudami iki Loreto ir per ilgus gyvenimo kelius, kasdieninėse aplinkybėse.
Gero kelio
Julián Carrón
