Julián Carrón
Brangūs draugai,
Anksčiau ar vėliau troškimas būti laimingais pasirodo kiekvieno gyvenime. Nuo to momento gyvenimas yra kitoks. Kiekvienas supranta, kad tai rimtas dalykas. „Gyvenimas yra mano, nepakeičiamai mano“, sakydavo kunigas Giussani. Niekas nėra taip rimta, kaip gyvenimas, nes jame žaidžia laimė. Tai yra gyvenimo prasmė.
Ir tada gyvenimas tampa dinamiškas.
Kodėl?
Nes nebegalima gyventi taip, lyg tas graudus troškimas nebūtų atsiradęs. Vien dėl to fakto, kad aš jį jaučiu, aš jau esu kitoks. Nuo to momento, kai pradėjau jį jausti, nustojau būti vaiku.
Taip prasideda gyvenimo nuotykis. Ir kova.
Tai kova tarp šio troškimo rimto priėmimo ir apsimetimo, kad jo nejaučiama.
Bet egzistuoja nepatogumas: reikia iš tiesų mylėti, kad stotum į kovą, į kurią visas mano egzistavimas, visas mano žmogiškumas mane be paliovos stumia.
Gyvenimas iki pat galo yra meilės/prisirišimo problema. Meilės sau.
Vien dėl to, kad sužadintų šitą meilę, „vienas mirė už visus“. Ir prisikeldamas laimėjo. Kaip įrodo Petro ir Jono veidai, kai jie bėga prie kapo Prisikėlimo rytą.
Kas netrokšta tokios meilės?
Gražių Šventų Velykų, draugai.
Julián Carrón
