Tas regimas trapumas, kuris nesiliauja mūsų provokavęs - Julián Carrón tekstai

Tas regimas trapumas, kuris nesiliauja mūsų provokavęs

Julián Carrón Corriere della Sera

2014-12-23 - Atėjimas. Nuo Jėzaus gimimo „periferijoje“ iki audiencijos pas Popiežių Pranciškų, Dievo metodas mūsų klausia: ar ieškome išgelbėjimo per kompromisą su valdžia, ar per Paslapties „silpnumą“?

Gerbiamas Redaktoriau,

Popiežius Pranciškus niekad nesiliauja mūsų stebinęs. Kalbėdamas per bendrąją audienciją gruodžio 17 dieną, pasakė: „Dievo Sūnaus įsikūnijimas atveria naują pradžią istorijoje [...] šeimos židinyje, Nazarete, užmirštame Romos Imperijos periferijos kaimelyje. Ne Romoje, kuri tuo metu buvo Imperijos sostinė, bet beveik nematomoje periferijoje. [...] Jėzus pasiliko toje periferijoje trisdešimt metų. Evangelistas Lukas šitaip apibendrina tą laikotarpį: Jėzus buvo „paklusnus“ [Marijai ir Juozapui]. Kažkas galėtų paklausti: „Ar tas Dievas, kuris atėjo mūsų išgelbėti, iššvaistė trisdešimt metų ten, toje gėdingoje periferijoje?“. Viešpats visada supainioja mūsų planus, mesdamas iššūkį tam, kaip mes suprantame, kas iš tikrųjų yra naudinga gyvenimui, istorijai ir vykstantiems procesams. Kas iš mūsų būtų išsirinkęs tokį žmogų kaip Abraomas, paprastą piemenį, kad pakeistų pasaulį? Kas būtų pagalvojęs, kad to užteks?
Nors Izraelio tauta daug kartų matė tokį Viešpaties veikimą (pradedant nuo tada, kai Mozė išlaisvino žydus iš egiptiečių vergovės), susidūrus su nauju išbandymu, tremtimi, vėl iškyla jų skeptiškumas. Jeremijas perduoda to laikmečio gandų atgarsius: taip, Dievas leido išeiti izraelitams iš Egipto šalies, o kas tada? Kas dabar?
Būtent tada pranašas meta naują iššūkį, kuris pakartoja tą patį Dievo metodą: „Išauginsiu Dovydui teisią Atžalą.Kaip karalius jis viešpataus ir sumaniaivykdys krašte, kas teisinga ir teisu“ (Jer 23,5). Jo pažadas remiasi vien šia Atžala. „Todėl žiūrėkite, – tai Viešpaties žodis, – ateina metas, kada nebebus sakoma: 'Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė izraeliečius iš Egipto!' – o tik: 'Kaip gyvas Viešpats, kuris parvedė Izraelio namų palikuonis iš šiaurės krašto ir iš visų kraštų, į kuriuos buvau juos išbloškęs, kad jie vėl gyventų savo pačių žemėje'“ (Jer 23,7-8). Viešpats vėl parodys Savo buvimą, leisdamas tautai sugrįžti iš tremties.
Dievas atkakliai rodo Savo tautai, kad pradžios metodas yra tas pats, kuris leidžia daryti įtaką visiems tolesniems istorijos procesams. Taip Jis meta iššūkį tautos skeptiškumui ir stengiasi palaikyti viltį. Tačiau mums tai atrodo per skurdu, per silpna, per mažai įtakinga, beveik juokinga ir nepakankama turint omeny problemas, su kuriomis susiduriame kiekvieną dieną. Būtent dėl šios priežasties dažnai ir senoji Izraelio tauta pasiduodavo pagundai leistis į kompromisą su valdžia (kokia ji bebūtų: Egiptas ar Babilonija, tai buvo antraeilis dalykas), kad atrastų tai, kuo gali paremti savo saugumą.
Dievas nesuka iš kelio ir, norėdamas tęsti pasaulio pakeitimą pagal Savo planą, Romos Imperijos laikais pasitiki Mergelės Marijos Sūnumi. Be jos „taip“, kuris kartu su Juozapo „taip“ pasitiki Dievo pažadu, nieko nebūtų įvykę. Tuomet šiomis dienomis nebūtų ko švęsti. Tačiau mes galime švęsti ir šiemet, regėdami Abraomo pasirinkimo svarbą pasaulio „scenoje“ ir tą pranašystę, kuri išsipildė Jėzuje. Bėgant amžiams Jis pasiliko istorijoje ir šiandien mus pasiekia per Bažnyčios gyvenimą, kaip ir tada per atžalą: popiežių Pranciškų, kuris mus nuolat apkabina, nebijodamas mūsų silpnybių ir neištikimybės, nebijodamas mūsų laisvės kelio, taip kaip tėvas su savo sūnumi palaidūnu. Taip atsinaujina senoji pranašystė: „Žodis, radęs buveinę Mergelės Marijos įsčiose, per Kalėdų šventes vėl pasibeldžia į kiekvieno krikščionio širdį: ateina ir pasibeldžia. [...] Kiek kartų Jėzus ateina į mūsų gyvenimą, o kiek kartų mes to net nepastebime, nes esame labai užsiėmę, paskendę savo mintyse, savo reikaluose“ (Pranciškus, Viešpaties Angelo malda, 2014 gruodžio 21).
Todėl Kalėdos yra kvietimas mums visų pirma atsiversti, pakeisti savo suvokimą, iš kur gali ateiti išgelbėjimas, t.y. problemų, kurias mums užduoda kasdienis gyvenimas, sprendimas. Kiekvienam iš mūsų metamas iššūkis užduodant svarbų klausimą: iš ko mes tikimės išgelbėjimo? Iš susitarimų vieni su kitais, iš apskaičiavimų, pagal kuriuos tvarkome reikalus, ar iš to iš pirmo žvilgsnio bejėgio ženklo, tos beveik nepastebimos, bet tikros, atkaklios, nesusiaurinamos esaties, kurią Paslaptis atskleidžia priešais mūsų akis? Viskas priklauso būtent nuo to, nuo pat pirmo momento, kiekviename to plano išsipildymo žingsnyje: mūsų „taip“ Tam, kuris mus kviečia ir sukūrė visa tai, kas egzistuoja, yra vienintelis būdas tikėtis daryti įtaką pasaulio procesams.
Kaip yra pasakęs kun. Giussani1968-ųjų pradžioje: „Tikrai gyvename tokiomis sąlygomis, kad pirmieji turime būti pakeisti, turime patirti tą giliąją revoliuciją, kuri niekada, kartoju, niekada neateis iš išorės, tam tikros socialinės tikrovės, kaip mes tikimės, kad bus“, nes „to niekada nebus kultūroje ar visuomenės gyvenime, jei pirmiausiai neįvyks mumyse. [...] Jei neprasidės tarp mūsų savimonės revoliucija, savęs suvokimas be jokių išankstinių nusistatymų, be kažko, ką pirmiausia reikėtų išgelbėti“.

Linksmų Kalėdų visiems.

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Webmaster / Note legali / Credits