Julián Carrón
Šventenybe,
Esame labai laimingi galėdami susitikti su Jumis tokiais reikšmingais mūsų istorijai metais. Nuoširdžiai dėkoju savo ir visų savo draugų, atvykusių čia iš viso pasaulio vardu, už šį tėvišką gesta tautai, gimusiai iš kun. Giussani, kurio dešimtąsias mirties metines minėjome vasario 22 dieną, liudijimo. Esame tikrai sujaudinti, sugrįžę į šią aikštę, kurioje, susitikus su Šv. Jonu Pauliumi II, išvydome kun. Giussani nuostabą dėl tautos, kuriai Dievas leido gimti, pasinaudodamas jo meile Kristui kaip „vienintelės Dievo Tautos misijos priemone“.
Geriau nei bet kada atsimename jo asmenybę ir gyvenimą, per kurį jis mus patraukė prie Kristaus paklusdamas ir sekdamas Jo Bažnyčia. Bėgant laikui, vis geriau suprantame, juo sekdami, kokia reikšminga yra jo asmenybė mums ir visiems kitiems. Todėl taip troškome atvažiuoti susitikti su Jumis, Šventenybe, nes nenorime, kad išsektų tas „charizmos gaivumas“, kuris mus taip sužavėjo.
Suvokdami savo silpnumą ir išdavystę, atvykome į piligriminę kelionę prie Petro kapo, prašydami charizmos gaivumo, kaip Jūs pats mums patarėte, kalbėdamas per judėjimų kongresą. Mes norime kasdien gyventi vis labiau „atnaujindami pirmąją meilę“. Tą pirmąją meilę, kuri mums leidžia sušukti: „Kai sutikau Kristų, supratau, kad esu žmogus“ (Gaio Mario Vittorino).
Todėl ruošėmės šiam susitikimui visų pirma prašydami Viešpaties, kad mumyse nuolat atsinaujintų tas pradinis širdies atvirumas, tas paprastumas, be kurio įsikibtume į praeities normas, pamiršdami esminį dalyką ir palikdami sunykti tą gyvenimo proveržį, kuris mus sužavėjo.
Puikiai žinome, kad savo jėgomis negalime sukurti ar išlaikyti charizmos gaivumo; mums reikia, kad gautoji malonė vis naujai pražystų mūsų gyvenime, o tai gali įvykti vien tik išlaikant ryšį su Petru. Kun. Giussani dėka mums tai įaugo į kraują. Todėl atvykome čia kaip elgetos, trokšdami išmokti, kad sulauktume pagalbos gyventi su vis stipresne ištikimybe ir aistra gautai charizmai.
Tik taip įsišakniję Kristuje galėsime savo gyvenimu Jį nunešti į egzistencijos periferijas, į bet kokią aplinką ir bet kokią aplinkybę, kuriose mūsų broliai ir seserys, ypač tie, kurių gyvenimuose gausu išbandymų ir troškulio, dažnai nesąmoningai išgyvena tą prašymą susitikti gailestingą Viešpaties žvilgsnį. Mums kaip ir jiems reikia tokio gailestingo žvilgsnio, kurio Jūs dabar esate ženklas ir liudininkas.
Šventenybe, mes esame čia ir tikimės išgyventi to unikalaus Įvykio atsinaujinimą, kuris pralenkdamas amžius mus pasiekia šioje aikštėje, leisdamas patirti buvimo krikščionimis grožį ir džiaugsmą.
