Julián Carrón
Brangieji,
Realybė kartu su širdimi yra mūsų didžioji sąjungininkė.
Sąjungininkė priešais mus pačius, kai pasimetame savo baimėse.
Laimei, realybė yra užsispyrusi ir tikresnė už mūsų dvejones.
Pasirodo mūsų dienose, kad ir kokioje būsenoje bebūtume, nesiklaususi leidimo.
Tai matome, kai jaučiame visą mylimojo žmogaus veido patrauklumą.
Dėl to būtų beprotybė neigti jos akivaizdumą. Ją neigti būtų tarsi neigti save pačius.
Ją atpažinti lengva. Užtektų pasiduoti jos patrauklumui taip, kaip vaikas priešais kalno didingumą. Ar tai reiškia būti naiviais? Ne. Tiesiog reiškia būti paprastais, ištikimais tam, ką mato akys.
Vis dėlto dažnai atrodo, kad nebūties baimė paima viršų. Kas tada? Štai kada mus lydėti grįžta didžioji mūsų sąjungininkė: realybė yra didžioji nebūties neigėja. Ji yra!
Trapi? Trumpalaikė? Laikina? Bet yra. Be prieštaravimo galimybės!
Egzistuoja vienintelis nepatogumas: jos atpažinimui reikia laisvės. Ačiū Dievui! Kas iš mūsų norėtų būti mylimas vergų, robotų, mechaniškai? Aš ne, niekada!
Kad palengvintų savęs atpažinimą, Paslaptis tapo kūnu, mirė ir prisikėlė dėl mūsų. Jo Esaties įspūdingumas buvo toks, kad nieko nepalikdavo abejingo.
Kaip mums pasakė Popiežius Pranciškus šv. Petro aikštėje, „Andriejus, Jonas, Simonas – jie pajuto žvilgsnį, kuris juos pervėrė iki pat gelmių ir artimai juos pažino, ir tai sukėlė netikėtumą, nuostabą, dėl kurios jie kaip mat prie Jo prisirišo...“.
Kunigas Giussani mums primena, kad „Viešpaties kelias yra toks kaip Jono ir Andriejaus, Simono ir Filipo, kurie pradėjo sekti Kristumi dėl smalsumo ir troškimo. Galiausiai nėra kitokio kelio kaip to trokštančio smalsumo, sukelto tiesos nuojautos“.
Tik tas, kas seka šiuo trokštančiu smalsumu, galės Jį atrasti.
Dabar Jis laukia mūsų atpažinimo. Laisvo. „Ir kai mes atvykstame, Jis jau mūsų laukia“ (Popiežius Pranciškus).
Krikščionybė yra kelias tik tiems, kurie neatsisako savo proto ir laisvės.
Gražių Velykų, draugai.
