Julián Carrón
Assago (Milanas) Mediolanum Forum Arena, 2018 m. rugsėjo 29 d.
Sveikinu visus susirinkusius ir visus tuos, kurie prisijungė prie transliacijos. Šiemet minime penkiasdešimt metų nuo 1968-ųjų, kurie, kaip visi žinome, buvo permainų metas (Benediktas XVI juos pavadino šiuolaikinės istorijos „cezūra“). Tačiau nors tai kilo iš teisingų poreikių (autentiškumo ir laisvės), galiausiai privedė prie krizės visą mūsų visuomenę.
Šiandien išgyvename naują permainų momentą, kurį popiežius Pranciškus nurodo kaip „epochos pokytį“, kuriam būdinga tai, ką pavadinome „akivaizdybių griūtimi“ (kiek kartų per šiuos metus esame apie tai kalbėję ir vis su gilesniu sąmoningumu): tai, kas vos prieš kelis dešimtmečius atrodė akivaizdu, kalbant apie asmeninį ir visuomeninį gyvenimą, visiškai nebėra akivaizdu didžiajai daugumai mūsų amžininkų.
Pirmoji pasekmė – didžiulė sumaištis, kurią pastebime visi. Kaip liudija vienas pagrindinių vokiečių socio- logų, Ulrich Beck, savo paskutinėje knygoje, išleistoje po jo mirties. Jis sako: „Pasaulis išėjo iš rėmų. Dauguma taip galvoja. Blaškomės be tikslo, sumišę, diskutuodami apie vieno ar kito privalumus bei trūkumus. Nepaisant įvairių nesutarimų, su viena fraze sutinka dauguma žmonių visuose žemynuose: „Nebesuprantu pasaulio“ („Pa- saulio metamorfozė“ (La metamorfosi del mondo), Laterza, Bari 2017, p. XIII).
Dauguma savęs klausia: kaip pradėti iš naujo? Nuo ko atsispirti?
...
