Luigi Giussani Corriere della Sera
Gerbiamas direktoriau, stebint krintančio erdvėlaivio „Kolumbija” vaizdus iškyla vienas klausimas: visame tame, kas vyksta, ar teisingas yra gyvenimas? Jeigu mes neatsakytume, viskas liktų neviltyje, lyg Kolumbijos tragedija vyktų šimtą tūkstančių kartų per dieną palikdama po savęs šimtus milijonų nusivylusių žmonių.
Tačiau beieškodamas laisvę, gėrį ar teisingumą liudijančio atsakymo, žmogus atsiremia į sieną, supranta savo prigimties ribotumą, taip lyg niekas nebeturėtų galios, ir atrodo neįmanoma ką nors atlikti gyvenime nepasielgus neteisingai ar nesulaukus prieštaravimų. Esame visi kaip Mozė, kuris šimtus kilometrų lydėjo savąją tautą; priėjęs sieną, kuri vėliau žymės Izraelio valstybę, nuo kalno viršūnės žvelgia iš toli į Šventąją žemę negalėdamas jos paliesti, nes Dievas jam pasakė: Kaip bausmė už tavo baimę ir kad neįvykdei mano teisingumo, mirsi nepriėjęs pažadėtosios žemės”. Iš tiesų, būtent Džiošua įves tautas, kad užkariautų tą kraštą. Štai ir mes kiekvieną valandą esame prie taip trokštamos ir nepasiekiamos žemės slenksčio. Dėl to klausimas apie gyvenimo prasmę iškyla kiekvieną gyvo žmogaus dieną.
Šiandien randame vienintelį paaiškinimą, pateisinantį visa tai, kas įvyko: Kristaus kryžius; Jo mirtis yra Dievo atsakymas mūsų ribotumui ir mūsų neteisybėms. Be to visame kame trūktų pagrindo. Kas benutiktų nerastų tinkamo atsakymo jei nebūtų Kristaus: Jis yra galutinė Dievo pergalė žmogiškoje realybėje; kas beatsitiktų, būtent “gailestingumas” nusako visa tai, kas yra žmogiška. Gailestingumas: Dievas istorijoje švenčia pergalę kaip pozityvumą prieš blogį; tai yra pateisinimas viskam, kas vyksta.
Bet žmogus nesugeba suprasti šio paaiškinimo. Vienintelio įmanomo paaiškinimo, kad nelaimės ir blogis nebūtų paskutiniu ženklu istorijoje. Tada įvyksta neįmanomas dalykas, labiausiai neįmanomas dalykas: žmogus tampa Dievo teisėju. Man pradeda suktis galva, kai mąstau apie ateitį, apie tai, ką žmogus gali padaryti, jei laiko Dievą neteisingu dėl to, kas nutinka ir ko nesugeba suprasti. Žmogus negali. Dievas gali daryti ir gali leisti, tai, ko nori (tai Dievo paslaptis, į kurią žmogus negali patekti, jei Dievas jam neatidaro durų, ir jei žmogus teistų Dievą tik dėl didelio pasitikėjimo savimi, tai įvyktų tikra nelaimė. Tai yra Jėzaus tragedija! Tuo tarpu Kristaus likimas ir mirtis yra gyvenimo prisikėlimas: pergalė prieš blogį. Kas pripažįsta šį faktą, dalyvauja gyvenimo prisikėlime. Kas jo nesuprasdamas nepriima, sugriauna pasaulį.
Bet sakyti, kad Kristus “laimėjo”, žmogui yra keista ir griebiamės to pasakymo kaip paslaptingos išeities, kuri lieka paslaptimi, kol to nori Tėvas, kol Dievo paslaptis neatsiskleidžia. O kai atsiskleis, ateis pabaiga, pasaulio pabaiga. Tam, kad galėtų pasakyti “Laimėjo” žmogus turi pasirinkti: pasirinkti gėrio pergalę prieš blogį. Pasirinkti gėrį ir neprimygtinai pabrėžti blogį. Yra nepaneigiamas šio fakto teisingumas: a priori yra teisinga, nėra paaiškinamas, kurį mes galime pateikti, bet kažkas, ką pripažįstame.
Būtent dėl to Amerikos istorija mus moko gyvenimo pozityvumo, kuris yra pavyzdys visam pasauliui. Taip pat mus moko to, kad jeigu nėra suvokiama visa ko prasmė, tai tampa nesibaigiančia galimybe maištams ir žudynėms.
Dievas, Viešpats man padeda pasiekti tikėjimo tikrumą: apie Dievo draugystė su manimi, su žmonėmis, negali niekas diskutuoti (jau pradžioje Dievas atėjo į žemę pasirinkdamas tautą, vieną išpranašautą tautą, kad vestų pasaulį į išbaigimą, kurio kitaip nebūtų turėjęs. Mintis, kad prieš pat mirtį Jėzus pasakė Judui, kuris jį išdavė “Drauge”, atrodo visiškai neįmanoma. 117 Psalmė sako: “ Šlovinkite Viešpatį, nes jis geras, amžinas Jo gailestingumas”. Tai nebūtas dalykas. Šiomis dienomis galvojau apie Maksimiljaną Kolbe, kuris sako vokiečių vadui: “Tu privalai užmušti dešimt, aš pakeisiu vieną iš jų, kuris turi vaikų…”. Ir vokietis priima pasiūlymą. Jei Hitleris būtų ten buvęs tuo metu, aišku nebūtų paaukštinęs to kapitono… Vokiečių kapitonas pasinaudojo teisingumo supratimu priešingu Hitlerio; sutikdamas su mainais, jis išreiškė natūralų žmogaus, kuris gali turėti vaikų kaip ir pasmerktasis, jausmą. Bažnyčia paskelbė tėvą Kolbe šventuoju, nes pats save pateisimo prieš Dievą. Kaip buvo ir Mergelei, kuri man lieka kaip “Aš” tobulėjimo viršūnė vadinama šventumu. Todėl būdamas nelaimės ar ribotumo akistatoje, žmogus įsitikinęs gali tvirtinti, kad gyvenimas yra teisingas, nes paslaptingai, bet kartu tvirtai eina link savo pozityvaus likimo.
