Luigi Giussani
Norėčiau jums pakalbėti apie kai kuriuos nuostabiausius ir labiausiai įtikinančius savo gyvenimo kelio aspektus.
Visų pirma leiskite prisiminti tą mano gyvenimo akimirką, kai pirmą kartą supratau, kas tai yra Dievo buvimas. Mokiausi seminarijos pirmoje klasikinio licėjaus klasėje, vyko dainavimo pamoka. Paprastai pirmąsias penkiolika minučių mokytojas aiškindavo muzikos istoriją ir duodavo paklausyti plokštelių. Ir tądien stojo tyla, ėmė suktis plokštelė ir staiga pasigirdo tuo metu garsaus tenoro Tito Schipa dainavimas. Stipriu, vibruojančiu balsu jis uždainavo ariją iš 4-ojo Donicečio operos „Favoritė“ veiksmo: „Spirito gentil de’ sogni miei, brillasti un dì ma ti perdei. Fuggi dal cor lontana speme, larve d’amor fuggite insieme“
Ir nuo pat pirmų akordų mane nukrėtė šiurpas.
Ką reiškė tas šiurpas, supratau pamažu bėgant metams. Iš tikrųjų tik laikas leidžia suprasti, kas yra ta sėkla (kaip sakoma to paties pavadinimo puikioje dainoje) ir ką ji savyje turi. Žmogus gali suprasti, kokia tai sėkla, jei jau matė, kaip ji išauga. Bet jei tą sėklą mato pirmą kartą, negali žinoti, kokia ji yra. Tokia man buvo ta pirma šiurpo akimirka, kai pajutau tą esminį liūdesį, kuris glūdi žmogaus širdyje, kai jos neblaško tušti, akimirksniu pranykstantys dalykai.
Tai toks širdies liūdesys, kuris nesiliauja kai šoki, o po to eini namo. Tai perpratau kito įvykio, kurį patyriau daug vėliau, dėka. Pirmaisiais savo dėstytojavimo universitete metais priėmiau vienos jaunimo grupės kvietimą vakarienės mokslo metų pabaigos proga. Po vakarienės jaunuoliai ėmė šokti. Aš likau sėdėti savo vietoje stebėdamas juos. Ir staiga vienu momentu pakilau ir pasakiau: „Sustokite!“. Ir jie sustojo truputį sumišę, o aš jiems tariau: „Tarp manęs ir jūsų yra vienas skirtumas: jūs šiame nuostabiame žaidime taip su pasimėgavimu judėdami, šiame švelniame ryšyje esate taip siaubingai išsiblaškę ir nepastebite tos sėklos, kuri glūdi šiame jūsų žaidime, nepastebite liūdesio sėklos. Baigę šokti atsisveikinsite sakydami „Viso, iki rytojaus“, išeisite namo, užlipsite į savo kambarį ir atsigulsite į lovą. Tada tuos iš jūsų, kurie dar turi nors truputį žmogiško jautrumo, ta sėkla, ta liūdesio sėkla jus prislėgs, ims spausti tarsi būtumėte atsigulę ir po galva turėtumėte akmenį. Ta sėkla, kurios jūs nepastebite, yra malonumo, kurį jūs patiriate šokdami, ištakose. Ji yra ir ištakose to vos vos žymaus liūdesio, kurį tuoj nuneš miegas, kai tik atsigulsite. Tai liūdesio ir ilgesio sėkla. Tas ypatingas ilgesys kažko, kas nėra išbaigta, ko trūksta.“
Aš toje pirmoje licėjaus klasėje, toje Tito Schipa dainoje iš tiesų pajutau šiurpą dėl kažko, ko trūko. Kažko, ko trūko ne nuostabiai Donicečio romanso interpretacijai, bet mano gyvenimui. Tai buvo kažkas, ko trūko ir ko niekas kitas negalėjo atstoti…..
Sueigos taškas
Tai buvo vos vos ryšku, užslėpta viduje, būtent tame nesąmoningame virpulyje, kurį pajutau. Bet kai po metų mano geriausias filosofijos mokytojas mums skaitė Leopardį, staiga tai patvirtino, netgi daugiau nei patvirtino, tai pagilino tą įspūdį, kurį patyriau klausydamasis Donicečio „Favoritės“. Prisimenu eilėraštį „Aspazijai“, kuriame poetas, kreipdamasis į vieną iš daugelio moterų, kurias buvo įsimylėjęs, sako (cituoju perfrazuodamas): „Tai, ko aš trokštu, nėra tavo veidas. Tai yra kažkas, kas yra tavo veide. Tai, ko aš trokštu, nėra tavo kūnas, bet kažkas, kieno ženklas yra tavo kūnas, kas yra už tavęs, ir aš nežinau, kaip tai pasiekti.“ Ir šioje vietoje man paaiškėjo - tarsi to, ką godžiai čiumpame ranka, neįstengtume sugniaužti saujoje, nes tai mums išsprūsta. Dabar pasakyčiau, kad yra tarytum sueigos taškas, yra kažkas, kas glūdi už to daikto, kurio siekiame, regimų ribų, todėl jo niekad nepaimame iki galo ir todėl visada tarsi egzistuoja netoleruotina neteisybė, kurią mes bandome nuslėpti nuo savęs pačių pramogose. Atsiduoti instinktui - tai pats niekingiausias būdas užsisklęsti prieš šią atsivėrusią erdvę, kurią tiesiog šaukte šaukia visi dalykai ir prie kurios visi dalykai stumia.
