Luigi Giussani
Šį rytą savo apmąstymus baigėme taiklia Kafkos citata: „Vieta, į kurią reikia nueiti, egzistuoja, bet kelio tenai nėra“ (“C’è una meta, ma non una via“ (F.Kafka, Sirenų tyla. Raštai ir pomirtiniai fragmentai. (1917-1924), Feltrinelli, Milanas 1994, psl. 91.) Negalima neigti, kad nežinomybė egzistuoja (senovėje geografai taip pat pripažino šios nežinomybės buvimą, rašydami pasaulio žemėlapyje garsiąją frazę „terra incognita“; žemėlapio kraštuose jie tiesiog pažymėdavo „terra incognita“). Už tos realybės, kurią aprėpia akys, jaučia širdis, įsivaizduoja protas, ribų yra nežinomybė. Visi ją jaučia. Visada visi ją jautė. Visais laikais žmonės taip stipriai jautė nežinomybės buvimą, kad ją netgi bandė įsivaizduoti. Visais laikais žmonės, pasitelkdami savo protą ir fantaziją, stengėsi įsivaizduoti šią nežinomybę, suteikti jai kokį nors pavidalą.
Tai, ką sako Kafka („nėra jokio kelio“), nėra tiesa istoriniu požiūriu. Paradoksas: galima būtų pasakyti, kad teoriškai tai teisinga, bet istoriniu požiūriu tai nėra tiesa. Paslapties neįmanoma pažinti! Tai teoriškai yra teisinga. Bet jei paslaptis beldžiasi į tavo duris... „Jei kas atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo“ (Apr 3, 20) - tai žodžiai, kuriuos perskaitome Biblijoje, tai Dievo žodžiai, esantys Biblijoje. Ir tai yra įvykęs faktas.
Pirmojo raštiško šio įvykio liudijimo - Evangelijos pagal Joną - pirmame skyriuje pateikiamas ne tik apibendrinantis teiginys, jog „Žodis tapo Kūnu“ - jog visa tai, iš ko susideda būtis, tapo žmogumi - bet ir prisiminimai tų, kurie iš karto juo pasekė, kurie pasipriešino inžinierių, architektų primygtiniams raginimams. Kažkuris iš jų (pasekusiųjų) lape užrašė pirmuosius įvykusio fakto įspūdžius bei akimirkas. Iš tikrųjų, Evangelijos pagal Joną pirmame skyriuje esantys kai kurie epizodai yra prisiminimai. Vienas iš tų dviejų, kurie iš karto pasekė Kristumi, jau senatvėje prisimena dar išlikusius jo atmintyje epizodus, juk atmintis veikia pagal savo dėsnius. Atmintis nėra visko įsiminimas iš eilės, kaip tai yra kūrybinės vaizduotės, išmonės atveju; atmintis tiesiog „užrašinėja“, kaip jūs tai darote dabar: viena pastaba, viena eilutė, viena detalė, už kurios slypi tiek daug dalykų, kad antras teiginys išplaukia iš to, kas liko iki galo nepasakyta pirmajame. Įvykiai ne tiek išdėstomi, kiek nuspėjami, o kai kurie yra tik užuominos. Todėl man per 70 gyvenimo metų visiškai nenusibodo tai skaityti tūkstantąjį kartą. Susimąstykite, ar gali būti koks nors prasmingesnis, reikšmingesnis, didingesnis, labiau sukrečiantis žmogaus, atrodo, tokios trapios būtybės, egzistenciją, turintis svarbesnių istorinių pasekmių, atsitikimas, negu šis įvykis.
„Tą dieną Jonas tebebuvo ten su dviem savo mokiniais. Atidžiai žiūrėdamas į Jėzų, kuris ėjo pro šalį, pasakė....“. Taigi įsivaizduokite situaciją. Žydų tauta, per dviejų tūkstantmečių istoriją visada turėjusi kokį nors pranašą, kažkokį žmogų, visų laikomą pranašu, po 150 metų vėl pagaliau sulaukė naujo pranašo: jo vardas buvo Jonas Krikštytojas. Apie tai taip pat kalba kiti senovės rašytiniai paminklai, taigi jo buvimo faktas pagrįstas istoriniais dokumentais. Visi žmonės - turtingi ir vargšai, valstybės tarnautojai ir fariziejai, draugai ir priešai - ėjo išgirsti jo mokymo ir pamatyti, kaip jis gyvena ten, dykumoje už Jordano, misdamas skėriais ir laukinėmis žolėmis. Aplink jį visada būriuodavosi žmonės. Tą dieną tarp tų žmonių buvo ir anie du, kurie atėjo pirmą kartą, sakysim, iš kaimo - jie gyveno prie tolimo ežero, esančio išsivysčiusių miestų nuošalyje. Kaip du kaimo gyventojai, pirmą kartą atėję į miestą, sutrikę, nustebę žiūrėjo į visa tai, kas vyko aplink, o ypač į pranašą. Jie pravira burna ir išplėstomis akimis žiūrėjo į jį ir labai atidžiai klausėsi. Staiga vienas jaunas vyras iš būrio atsitraukė, pasuko takeliu palei upę šiaurės link. Ir netikėtai, atidžiai į jį žiūrėdamas, Jonas Krikštytojas sušuko: „Štai Dievo Avinėlis, štai tas, kuris naikina pasaulio nuodėmes!“. Bet žmonės nesujudėjo, jie buvo pripratę prie pranašo kartais pasakomų keistų, nesuprantamų, nerišlių, padrikų teiginių; todėl dauguma ten buvusiųjų neatkreipė į tai dėmesio. Tie du, atėję pirmą kartą, klausėsi pranašo, užgniaužę kvapą, nenuleido nuo jo akių, visur sekė jo žvilgsnį, pamatė, kad pranašas atidžiai žiūrėjo į nueinantįjį, ir nusekė paskui jį. Ėjo paskui jį, išlaikydami tam tikrą atstumą, bijodami prisiartinti, gėdydamiesi, bet keistai, giliai, neaiškiai sujaudinti ir susidomėję. „Šie du mokiniai, išgirdę jį taip sakant, nusekė paskui Jėzų. Jėzus atsisuko ir, pamatęs einančiuosius paskui, paklausė: „Ko ieškote?“. Jie jam atsakė: „Rabi, kur gyveni?“. Jis pasakė jiems: „Ateikite ir pamatysite“„. Tai yra krikščioniškas požiūris. Toks yra krikščioniškas metodas: „Ateikite ir pamatysite“. „Jie nuėjo ir pamatė, kur jis gyveno, ir liko kartu su juo visą tą dieną. Buvo maždaug ketvirta valanda po pietų.“ Nėra tiksliai pasakyta, kada jie išėjo, nusekė paskui jį; visas šis epizodas, taip pat ir toliau einantis, kaip jau minėjau anksčiau, yra sudarytas iš detalių: sakiniai baigiasi teiginiu, iš kurio seka išvada, jog daugelis dalykų mums jau turi būti žinomi. Pavyzdžiui: „Buvo maždaug ketvirta valanda po pietų“; bet kelintą valandą jie nusekė jį? Kas tai žino? Kad ir kaip ten būtų, buvo ketvirta valanda po pietų. Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono Krikštytojo žodžius ir nusekė paskui Kristų, vardu buvo Andriejus, Simono Petro brolis. Jis pirmiausia susitiko savo brolį Simoną... Jie paliko Jėzų, ir pirmas Andriejaus sutiktas žmogus buvo brolis Simonas, kuris grįžo nuo ežero pusės, kur jis arba žvejojo, arba taisė žvejams reikalingus tinklus, ir Andriejus jam pasakė: „Radome Mesiją“. Nėra jokio pasakojimo, jokios citatos, jokio liudijimo, viskas yra žinoma, aišku, tai yra visiems žinomų dalykų išdėstymas! Nedaug atsiras tokių taip realistiškai, taip nuoširdžiai teisingų puslapių, kuriuose yra vien tik prisiminimai, nepridedant nė vieno papildomo žodžio.
Kaip jis taip galėjo pasakyti: „Radome Mesiją“? Matyt, kalbėdamas su jais, Jėzus ištarė šį žodį, jiems girdint, ir jie jį pradėjo vartoti; kadangi kitaip Andriejus nebūtų galėjęs taip staiga ir taip tvirtai pasakyti, jog sutiktasis yra Mesijas. Bet akivaizdu, kad jie buvo ten ilgai ir jo klausėsi, žiūrėjo į jį, matė jį kalbantį - kas dar taip buvo kalbėjęs? Kas kada nors taip kalbėjo? Kas sakė tokius negirdėtus dalykus? Niekada nebuvo tokio žmogaus! Pamažu jie įsisąmonino tokį dalyką: „jeigu aš netikėsiu šiuo žmogumi, niekuo negalėsiu daugiau tikėti, net savo akimis“. Jie to nepasakė, gal net ir nepagalvojo, bet jie veikiau tai pajuto, o ne pagalvojo. Taigi turbūt tas žmogus tarp kita ko pasakė, kad jis ir yra tas, kuris turėjo ateiti: Mesijas, kuris turėjo ateiti į šį pasaulį. Ir tai buvo taip akivaizdu, nors tie žodžiai buvo ypatingi, kad jie suvokė tai kaip paprastą dalyką - tai buvo paprastas dalykas! - kaip lengvai suprantamą dalyką.
„Ir Andriejus jį nuvedė pas Jėzų. Jėzus, įdėmiai į jį žiūrėdamas, pasakė: Tu esi Simonas, Jono sūnus. Tu vadinsies Kefas, tai reiškia „uola“.“ Žydams buvo įprasta keisti vardus, norint pabrėžti kokį nors žmogaus charakterio bruožą arba kokį nors jo gyvenimo įvykį. Taigi įsivaizduokite Simoną, einantį su broliu, apimtą smalsumo ir truputėlį besibaiminantį, atidžiai žiūrintį į žmogų, pas kurį jį veda brolis. Tas žmogus jį stebėjo iš tolo. Pagalvokite, kaip tas žmogus jį įdėmiai stebėjo, jeigu labai gerai jį perprato, pasakydamas: „Tu vadinsies uola“. Įsivaizduokite, kaip jaučiasi tas, kuris, šitaip žiūrint į jį, jam nepažįstamam, visai svetimam žmogui, pajaučia, kad suvirpa pati giliausia jo sielos styga. „Kitą dieną Jėzus nusprendė vykti į Galilėją...“. Tokiu būdu parašyta pusė puslapio; trumpos užuominos ir detalės to, kas įvyko, kas visiems yra žinoma, savaime suprantama.
„Vieta, į kurią reikia nueiti, egzistuoja, bet kelio tenai nėra“. Ne! Žmogus, kuris pasakė: „Aš esu kelias“, yra įvykęs istorinis faktas, pirmą kartą aprašytas toje pusėje puslapio, kurį pradėjau skaityti. Ir kiekvienas iš mūsų žino, kad tai įvyko. Ir niekada pasaulyje nebuvo atsitikęs toks neįtikinams ir ypatingas įvykis, kaip to žmogaus, apie kurį mes kalbame - Jėzaus iš Nazareto - atėjimas.
Bet anie du, du pirmieji, Jonas ir Andriejus - Andriejus labai tikėtina, buvo vedęs ir turėjo vaikų - kaip atsitiko, kad Kristus lengvai juos įtikino, kad šie Jį atpažino (nėra kito žodžio kaip atpažinti)? Pasakysiu, kad jei tai įvyko, atpažinti šį žmogų, ne kas jis buvo iš esmės ir detaliai, bet tas žmogus buvo kažkuo išskirtinis,nepaprastas - visiškai nepaprastas, netinkamas jokioms analizėms, atpažinti tai neturėtų būti sunku. Jeigu Dievas taptų žmogumi, ateitų pas mus, jeigu ateitų dabar, jeigu pasirodytų tarp žmonių, būtų čia su mumis, atpažinti Jį, sakau tai a priori, turėtų būti paprasta: atpažinti Jo Dieviškumą lengva. Kodėl lengva atpažinti? Dėl Jo išskirtinumo, su niekuo nesulyginamo išskirtinumo. Pirmiausia, išskirtinis man - išskirtinis su niekuo nesulyginamas žmogus. Ką reiškia išskirtinis? Kodėl tas išskirtinis tau daro įspūdį? Kodėl žodis išskirtinis tau tikrai yra išskirtinis? Todėl, kad atitinka tavo širdies lūkesčius, kad ir kokie painūs ir migloti jie bebūtų. Atitinka nelauktai - nelauktai! - tavo dvasios, tavo širdies reikalvimus, būtinus ir nenuginčijamus, ko niekada nebūtum įsivaizdavęs ir nuspėjęs, nes nėra kito tokio žmogaus kaip Jis. Išskirtinumas paradoksaliu būdu yra tai, kas mums atrodo labiausiai natūralu. O kas man yra natūralu? Kad, tai ko trokštu, išsipildytų. Kas dar galėtų būti natūraliau!
Bet įsivaizduokite tuos du, kurie kelias valandas jo klausosi, o paskui turi eiti namo. Jis atsisveikina su jais. Šie išeina nebylūs, persmelkti juntamos, nujaučiamos paslapties, paskui išsiskiria. Grįžta namo. Neatsisveikina; ne todėl, kad nenorėtų atsisveikinti, - atsisveikina kitaip, atsisveikina netsisveikindami, nes jie apimti to paties jausmo, jie abu yra viena, toks bendras buvo juos apėmęs jausmas. Andriejus pareina namo, nusivelka apsiaustą, žmona jo klausia: „Bet Andriau, kas tau? tu pasikeitei. Kas atsitiko?“ Įsivaizduokite, kaip jis staiga pravirksta, apkabinęs žmoną, o ši susijausinusi vėl klausia: „Kas tau?“ Ir jis, priglaudęs ją prie savęs taip arti, kaip niekada gyvenime: jis kitas. Kitas! Jis, bet kitas. Ir jeigu jo būtų klausę „Kas esi?“, būtų atsakęs: „Suprantu, jaučiu, kad pasikeičiau... paklausęs to nepažįstamojo, to žmogaus, pasikeičiau.“ Vaikinai, sakau be didelių išvedžiojimų, tai įvyko.
Lengva ne tik Jį atpžinti, pagal Jo išskirtinumą buvo lengva (nes jeigu tuo žmogumi netikiu, tai netikiu ir savo akimis) (Plg. L. Giussani, „Krikščionybės iššūkio ištakos“, Jaca Book, Milanas 1988, psl. 80 ir 98) , bet taip pat lengva suprasti, kokia moralė koks gimsta iš Jo; kadangi moralė - tai santykis su realybe, sukurta paslapties, teisingas santykis su realybe. Buvo lengva, jiems buvo lengva tai suprasti, koks būtų paprastas santykis su Juo, kaip būtų paprasta Jį sekti, susisieti su Juo, susisieti su Jo buvimu - susisieti su Jo buvimu.
