Luigi Giussani
Tas, kas susiduria su Jėzumi Kristumi, tiek praėjus dienai po jo išnykimo iš žemiškojo gyvenimo, tiek po mėnesio ar šimto, tūkstančio, dviejų tūkstančių metų, kaip jam galima padėti suprasti, ar Jis atitinka tą tiesą, kuria pretenduoja būti? Arba: kaip žmogus gali pradėti suvokti, ar Jėzus iš Nazareto iš tiesų yra tas įvykis, kuris įkūnija tą apsireiškimo siaurąja prasme hipotezę?
Ši problema yra to, kas istoriškai vadinama "Bažnyčia", esmė.
Žodis "Bažnyčia" nusako istorinį fenomeną, kurio vienintelė reikšmė yra buvimas žmogui galimybe pasiekti tikrumą Kristaus atžvilgiu, taigi buvimas atsakymu į šį klausimą: "Aš ateinu į pasaulį kitą dieną po to, kai iš jo pasitraukė Kristus, kaip man žinoti, jog čia iš tiesų kalbama apie kažką, kas mane domina labiausiai už visa kita, ir kaip man tai pagrįstai ir tvirtai žinoti?" Jau pamatėme, kad žmogiška būtybė, kad ir kokį atsakymą sau duotų į tokį klausimą, neįstengia įsivaizduoti reikšmingesnės problemos nei ši. Bet kokiam žmogui, kuris susiduria su krikščioniškąja žinia, bandymas pasiekti tikrumo tokios jo ir viso pasaulio gyvenimui lemiamos problemos atžvilgiu yra imperatyvas. Galima, žinoma, problemą peržiūrėti ją supaprastinant, tačiau, turint omenyje klausimo pobūdį, tai būtų tarsi neigiamas atsakymas į jį.
Taigi yra svarbu, kad šiandien tas, kuris į pasaulį ateina praėjus daug laiko po Jėzaus iš Nazareto įvykio, galėtų prie jo priartėti taip, kad jį įvertintų užtikrintai bei pagrįstai ir adekvačiai problemos svarumui. Bažnyčia iškyla kaip atsakymas į tokį tikro įvertinimo poreikį. Būtent šią temą ruošiamės nagrinėti. Taigi tai iš anksto rodo klausimo rimtumą: "Kas iš tiesų yra Kristus?", t.y. moralinis įsipareigojimas įsisąmoninant istorinį krikščioniškosios žinios faktą. Taip, kaip tai iš anksto numato moralinis rimtumas religinio jausmo kaip tokio gyvenime.
Ir atvirkščiai, jeigu nėra rimtai atsižvelgiama į tą neišvengiamą ir visagalį egzistencijos aspektą, kuris yra religinis jausmas, jeigu manoma, jog apie istorinį Kristaus faktą, galima neturėti asmeninės pozicijos, tai tuo atveju Bažnyčia žmogų galės dominti ribotai: kaip sociologinė, politinė ar galinti suburti į kažkokią bendruomenę problema, tik tam, kad ją būtų galima paneigti arba apginti/pateisinti remiantis šiais aspektais.
Netekti autoriteto tame, kas proto sugebėjimą daryti sąsajas daro būtent žmogiškesnį ir užbaigtesnį, o todėl ir religinį jausmą - autentišką bei gyvą, - kokia tai yra proto degradacija!
Kita vertus, iš tiesų istorija, mes, norintys ar nenorintys, su mūsų pykčiu ar su mūsų ramybe/supykę ar ramūs, esame persmelkti žmogumi tapusio Dievo skelbiamos žinios.
