Luigi Giussani
Tarkite, jog gimstate, išeinate iš savo motinos įsčių, būdamas dabartinio savo amžiaus, tai yra, kad jūsų išsivystymas bei sąmonė atitinka dabartinį jų lygį. Koks būtų pirmas, absoliučiai pirmas jausmas, tai yra, pirmasis reakcijos tikrovės akivaizdoje veiksnys? Jei aš pirmą kartą atmerkčiau akis šią akimirką, palikdamas savo motinos įsčias, mane užvaldytų apstulbimas bei nuostaba, sukelti dalykų kaip “buvimo”. Mane priblokštų kupinas nuostabos atsitrenkimas į buvimą, kuris kasdienėje kalboje išreiškiamas žodžiu “dalykas”. Dalykai! Koks “dalykas”! O tai yra konkretus ir, jei norite, banalus žodžio “esybė” variantas. Esybė: ne kaip abstrakti esybė, bet kaip buvimas, buvimas, kurio aš nekuriu, kurį randu, buvimas, kuris neišvengiamai prieš mane iškyla.
Kas netiki Dievu, tas yra nepateisinamas, sakė Šventas Paulius Laiške Romiečiams, nes jis turi atsisakyti šio pirmapradžio fenomeno, šios pirmapradės “kito” patirties.1 Vaikas ją išgyvena, to nepastebėdamas, nes nėra dar visiškai sąmoningas: bet suaugęs žmogus, kuris jos neišgyvena arba jos nesuvokia kaip sąmoningas žmogus, yra menkesnis už vaiką, yra tarsi atrofavęsis.
Nuostaba, apstulbimas, sukeltas šios neišvengiamai prieš mane iškylančios tikrovės, mane užplūstančio buvimo, yra žmogiškosios sąmonės prabudimo pradžia.
Dėl to pats pirmas žmogaus jausmas yra tai, jog jis yra priešais tikrovę, kuri nėra jo nuosavybė, kuri yra nepriklausomai nuo jo ir nuo kurios jis priklauso.
Empiriniu požiūriu tai reiškia pirmapradį “duotybės” suvokimą. Šio žodžio “duotybė” vartojimas visiškai žmogiška prasme, tai yra, kai žmogus į jį įdeda visa tai, kas susiję su jo asmeniu, visus savo asmenybės veiksnius, suteikia jam gyvybingumo: “duotybė”, šis iš būtojo laiko dalyvio kilęs daiktavardis, implikuoja kažką, kas “duoda”. Žodis, išverčiantis į tikrai žmogišką kalbą žodį “duotybė” ir, vadinasi, pirmąjį susidūrimo su tikrove turinį, yra dovana.
Šiuo momentu, jei aš esu dėmesingas, t.y., jei esu subrendęs, negaliu neigti, jog pati didžiausia ir giliausia mano suvokiama akivaizdybė yra ta, kad aš nekuriu pats savęs, nekuriu pats savęs šią akimirką. Aš pats sau nesuteikiu būties, nesuteikiu pats sau tikrovės, kuri yra aš, aš esu “duotas”. Tai brandos akimirka, kai atrandu save patį kaip priklausantį nuo kažko kito.
Juo labiau gilinuosi į save patį, jei nusileidžiu į pačią gelmę, kyla klausimas: iš kur aš atsirandu? Ne iš savęs paties: iš kito. Tai savęs kaip iš šaltinio trykštančios čiurkšlės suvokimas. Yra kažkas kitas, kuris yra daugiau nei aš ir kurio aš esu sukurtas. Jei šaltinio čiurkšlė galėtų galvoti, ji suvoktų, jog jos gaivaus tryškimo gelmėje yra jai nežinoma pradžia, esanti kažkas kita nei ji pati.
Kalbama apie šio paslaptingo buvimo, kurio dėka tampa įmanoma žmogiškosios akimirkos, žmogiškojo aš patvarumas, nuojautą, kurią visais istorijos laikais turėjo skvarbiausia žmogiškoji dvasia. Aš esu “tu-kuris-mane-kuri”. Tik šis “tu” yra visiškai beveidis; vartoju šį žodį “tu”, nes jis geriausiai mano žmogiškoje patirtyje tinka nurodyti tą paslaptingą buvimą, kuris kaip niekas kitas pranoksta mano žmogišką patirtį. Antraip, kokį kitą žodį turėčiau vartoti?
Kai aš nukreipiu savo žvilgsnį į save ir pastebiu, kad aš savęs nekuriu šią akimirką, tuomet aš, esant sąmoningam ir prisirišimo kupinam virpėjimui, kuris nerimsta šiame žodyje, negaliu kreiptis į mane kuriantį Dalyką, į šaltinį, iš kurio atsirandu šią akimirką, kitu žodžiu nei “tu”. Todėl “Tu, kuris mane kuri” yra tai, ką religinė tradicija vadina Dievu, yra tai, kas yra daugiau už mane, yra tai, kas yra labiau aš nei aš pats, yra tai, dėl ko aš esu.
Dėl šios priežasties Biblija sako apie Dievą “tam pater nemo”9 (nė vienas nėra tiek tėvas), nes tėvas, kurį mes pažįstame patirtyje, yra tasai, kas leidžia įsibėgėti, duoda pradžią gyvenimui, kuris nuo pirmos savo egzistavimo akimirkos dalelės atsiskiria, eina savarankiškai.
Tuomet buvau dar labai jaunas kunigas. Viena moteris reguliariai vaikščiojo pas mane išpažinties. Kažkiek laiko jos nebemačiau, o kai ji sugrįžo, pasakė man: “Man gimė antra dukra”. Man nespėjus nė prabilti, ji pridūrė: “Kad žinotumėte, koks buvo įspūdis! Vos tik pastebėjau, kad ji atsiskyrė nuo manęs, nepagalvojau, ar tai berniukas ar mergaitė, ar jis jautėsi gerai ar blogai; bet pirma man atėjusi į galvą mintis buvo ši: “Štai, pradeda eiti sau!”.
O Dievas, Tėvas kiekvieną akimirką, mane pradeda dabar. Niekas nėra tiek tėvas, gimdytojas, kiek jis.
Savimonė, eidama iki galo, suvokia savo gilumoje esant Kitą. Tai ir yra malda: savimonė, kuri eina iki galo ir susitinka su Kitu. Tokiu būdu malda yra vienintelis žmogiškas gestas, kuriuo žmogaus didybė yra visiškai realizuojama.
Aš, žmogus, yra tas gamtos lygmuo, kuriame ji pastebi, jog nekuria savęs pati. Tuomet visas kosmosas yra lyg didelis nepertraukiamas mano kūno tęsinys. Galima pasakyti ir taip: žmogus yra tas gamtos lygmuo, kuriame gamta tampa savo atsitiktinumo patirtimi. Žmogus patiria esąs atsitiktinis: išgyvenantis kito dalyko dėka, nes nekuria pats savęs. Stoviu, nes remiuosi į ką nors kitą. Esu, nes esu sukurtas. Kaip ir mano balsas, kuris yra mano vibracijos aidas, jei nutraukiu vibraciją, balso nebėra. Kaip versmė, kuri egzistuoja, trykšdama iš šaltinio. Kaip gėlė, kuri viskuo priklauso nuo šaknies gajumo.
Tuomet negaliu sąmoningai pasakyti: ”Aš esu”, remdamasis savo žmogiškos didybės visuma, jei to nesutapatinu su “Aš esu sukurtas”. Kaip tik nuo to ir priklauso galutinė gyvenimo pusiausvyra. Kadangi natūrali žmogaus tiesa, kaip matėme, yra tai, jog jis yra sukurtas, žmogus yra būtybė, egzistuojanti dėl to, kad yra nuolatos pasisavinama. Tuomet jis alsuoja visa krūtine, jaučia, jog viskas tvarkoje, ir yra laimingas, kai pripažįsta esąs pasisavintas.
Puikus tikros savimonės pavyzdys yra vaikas, esantis tėvo ir motinos glėbyje, todėl jis gali atsidurti bet kokioje egzistencijos situacijoje, būdamas visiškai ramus bei galėdamas jaustis laimingas. Nėra gydomosios sistemos, kuri galėtų į tai pretenduoti, nesuluošindama žmogaus. Tai yra, dažnai, siekiant nebeignoruoti kai kurių sopulių, ignoruojamas žmogaus žmogiškumas.
Todėl visi žmonių veiksmai tiek, kiek jie nukreipti į taiką ir džiaugsmą, yra skirti Dievo, To, kuriame glūdi visapusiškas jų gyvenimo patvarumas, ieškojimui.
