„Savo širdies paprastume džiaugsmingai Tau atidaviau viską“ - Luigi Giussani tekstai

„Savo širdies paprastume džiaugsmingai Tau atidaviau viską“

Luigi Giussani Tracce

1998-06-01 - Monsinjoro Luigi Giussani liudijimas susitikimo su popiežiumi metu. Šv. Petro aikštė, Roma, 1998 m. gegužės 30 d.

Šventenybe, bandau paaiškinti, kaip manyje atsirado pozicija, kurią Dievas palaimino, to norėdamas, ir kurios aš negalėjau numatyti, o tuo labiau norėti.

1. “Kas gi žmogus, kad Tu jį dar atmintum, kas tas Adomo sūnus, kad jį belankytum?!” (Psal 8). Nė vienas klausimas gyvenime manęs taip nepaveikė kaip šis. Tebuvo vienintelis Žmogus pasaulyje, galėjęs man atsakyti, iškeldamas naują klausimą: “Kokia gi žmogui nauda, jei jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei ?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?” (plg. Mt 16, 26; Mk 8,36, Lk 9,25).
Nebuvo nė vieno taip pateikto ir labiau kvapą gniaužiančio klausimo už pastarąjį Kristaus!
Nė viena moteris negirdėjo kito balso, kalbančio apie jos sūnų su tokiu begaliniu švelnumu ir neginčijamu jos įsčios vaisiaus vertinimu, su visiškai teigiamu požiūriu į savo likimą; tai galėjo būti tik Jėzaus Nazariečio balsas. Dar labiau: joks žmogus negali jaustis taip mylimas, pabrėžiant absoliučią jo vertę, nepriklausomai nuo jo sėkmių. Niekas niekada pasaulyje negalėjo taip kalbėti!
Tik Kristus rūpinasi visu mano žmogiškumu. Dionyzas Areopagietis (V a.) nustebęs klausia: “Kas galėtų kada nors išsakyti ramybės perpildytą Kristaus meilę žmogui?” Kartoju šiuos žodžius daugiau nei penkiasdešimt metų!
Dėl to “Redemptor Hominis” pasirodė mūsų horizonte kaip blyksmas tamsybių apgaubtoje niūrioje šiuolaikinio žmogaus žemėje, pilnoje painių klausimų.
Dėkoju, Šventenybe.
Širdies paprastumas vertė mane jausti ir atpažinti Kristaus ypatingumą visiškai betarpiškai, kaip atsitinka susidūrus su tikrovės veiksnių ir momentų, kurie, patekę į mūsų asmens akiratį sukrečia iki širdies gelmių, nepajudinama ir nesugriaunama akivaizdybe.
Kristaus reikšmės mūsų gyvenime atpažinimas apima visą mūsų sąmoningą gyvenimą: “ Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.” (Jn 14,6)
“Domine Deus, in simplicitate cordis mei laetus obtuli universa” (“Viešpatie Dieve, savo širdies paprastume džiaugsmingai Tau atidaviau viską”); sakoma Ambrozijaus liturgijos maldoje. Tai, kad atpažinimas tikras, be to, rodo faktas, jog gyvenimas turi galutinę, tvirtą galią džiaugtis.

2. Kaip šį džiaugsmą, kuris yra Kristaus žmogiška šlovė, pripildanti mano širdį ir balsą tam tikrais momentais, gali autentiškai ir racionaliai pagrįstai atrasti šiuolaikinis žmogus?
Nes šis Žmogus, Žydas Jėzus Nazarietis mirė už mus ir prisikėlė. Šis prisikėlęs Žmogus - tai Tikrovė, nuo kurios priklauso visas kiekvieno žmogaus būties pozityvumas.
Kiekviena žemiška patirtis, išgyventa iš mirties Prisikėlusio Jėzaus Dvasioje, klesti Amžinybėje. Šis žiedas nepražys vien tik pasaulio pabaigoje, jis pradėjo skleistis jau Velykų priešaušryje. Velykos - tai šio kelio į amžiną visa ko Tiesą pradžia, kelias, kuris jau yra žmogaus istorijoje.
Kristus, kaip įsikūnijęs Dievo Žodis, iš tiesų tampa esatimi, nes jis prisikelia nuolatos, per visą istoriją, nuo Velykų ryto iki šių laikų, šio pasaulio pabaigos.
Jėzaus, t. y. įsikūnijusio Žodžio, Dvasią eilinis žmogus gali patirti Jo atpirkimo jėgoje, apimančioje visą individo būtį ir žmonijos istoriją, radikaliame pokytyje, kurį jis sukelia tame, kas susiduria su Juo ir kas, kaip Jonas ir Andriejus, Juo seka.
Tokiu būdu Jėzaus malonė man, tiek, kiek sugebėjau atsiduoti susitikimui su Juo ir skelbti apie Jį broliams Dievo Bažnyčioje, tapo patirtimi tikėjimo, kuris Šventojoje Bažnyčioje, t. y. krikščioniškoje tautoje, atsiskleidė kaip pašaukimas ir ryžtas maitinti naująjį Dievo Izraelį: “Populum Tuum vidi, cum ingenti gaudio, Tibi offerre donaria” (“Mačiau Tavo tautą su didžiausiu džiaugsmu atpažįstančią būtį kaip pasiaukojimą Tau”), skaitome liturgijos maldoje.
Tokiu būdu mačiau, kaip formuojasi tauta Kristaus vardu. Viskas manyje iš tiesų tapo religingiau iki sąmoningo siekimo atskleisti, kad “Dievas yra viskas visame kame” (1 Kor 15, 28). Šioje tautoje džiaugsmas tapo “ingenti gaudio” (“dideliu džiaugsmu”), t.y. lemiančiu savos istorijos, kaip galutinio pozityvumo ir, vadinasi, džiaugsmo, veiksniu.
Tai, kas geriausiu atveju galėjo panėšėti į pavienę patirtį, tapo pagrindiniu istorijos veikėju, vadinasi, vienintelės Dievo Tautos Misijos įrankiu. Dabar visa tai pagrindžia pasireiškusios tarp mūsų vienybės paieškas.

3. Vertingas Ambrozijaus liturgijos tekstas užbaigiamas žodžiais: ”Domine Deus, custodi hanc voluntatem cordis eorum”. “Viešpatie Dieve, saugok tokią jų dvasios būseną”.
Neištikimybė visada atsiranda mūsų širdyje, net ir gražiausiems bei tikriausiems dalykams, kai, net ir matydamas Dievo žmogiškumą ir pirmapradį žmogaus paprastumą, žmogus gali jų nepaisyti dėl silpnumo ar išankstinės nuostatos, kaip Judas ir Petras. Ir visgi, nuolat iškylanti asmeninė neištikimybės patirtis, atskleisdama kiekvieno žmogaus poelgio netobulumą, verčia nuolat atminti Kristų.
Į pastoriaus Brando beviltišką šauksmą to paties pavadinimo Ibseno dramoje (“Atsakyk man, o Dieve, valandą, kurioje mirtis mane ryja: nejaugi nepakanka viso žmogaus ryžto vienintelei išsigelbėjimo dalelei pelnyti?”) atsako nuolankus Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės pozityvumas: “Kai esu gailestinga, tėra tik Jėzus, kuris manyje veikia”.
Visa tai reiškia, kad žmogaus laisvė, nuolatos išplaukianti iš Paslapties, turi aukščiausią neginčytiną išraiškos formą – maldą. Todėl laisvė pagal savo autentišką prigimtį yra tarsi prašymas prisišlieti prie Būties, taigi prie Kristaus. Meilė Kristui išlieka gyva net ir žmogaus nesugebėjime, didelėje silpnybėje.
Šia prasme Kristus, Šviesa ir Galia kiekvienam savo pasekėjui yra adekvatus atspindys to žodžio, su kuriuo Paslaptis atsiskleidžia savo galutiniame santykyje su kūriniu kaip gailestingumas: “Dives in Misericordia”. Gailestingumo paslaptis pralaužia kiekvieną žmogišką ramybės ar nevilties įsivaizdavimą; taip pat ir atleidimo jausmas yra šioje Kristaus paslaptyje.
Tai paskutinis Paslapties apglėbimas, prieš kurį žmogus, taip pat ir labiausiai nutolęs, ištvirkęs, gyvenantis tamsoje - niekuo negali priešintis ar prieštarauti; žmogus gali Ją apleisti, bet kartu apleisdamas save ir savo paties gėrį. Paslaptis, kaip gailestingumas, išlieka paskutinis žodis net ir esant pačioms bjauriausioms istorijos galimybėms.
Dėl to būtis, kaip galutinis idealas, pasireiškia elgetavime. Tikras istorijos herojus yra elgeta: žmogaus širdies maldaujantis Kristus ir žmogaus širdis, maldaujanti Kristaus.

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Webmaster / Note legali / Credits