Meilė: sujaudintas savęs dovanojimas - Luigi Giussani tekstai

Meilė: sujaudintas savęs dovanojimas

Luigi Giussani

2007-11-01 - Iš Luigi Giussani, Si può vivere così, Rizzoli, Milano 2007, psl. 325-335

a) Vien savęs dovanojimas. Visų pirma Dievo santykis su žmogumi, Slėpinio santykis su žmogumi – vartokime žodį Slėpinys, nes Slėpinys – tai Dievas ir Kristus, tai Dievas ir žmogus – taigi Slėpinys žmogui apsireiškia kaip dovana, t.y. kaip gailestingoji, artimo meilė. Galima dargi pasakyti ir taip, kaip pasakė šv. Jonas: pati Dievo prigimtis yra Meilė (Plg. 1 Jn 4, 16). Prigimtis – tai tas veiksnys, kurio dėka asmuo veikia tam tikru būdu. Prigimtis yra visų veiksmų pradžia, todėl, jeigu asmuo veikia pasitelkdamas gailestingąją, artimo meilę, tai tik todėl, kad turi tą prigimtį, kuri yra gailestingosios, artimo meilės ištakos. Iš tiesų ir yra sakoma Deus caritas est! (Dievas yra meilė), tačiau meilė visaapimančia, absoliučia šio žodžio prasme, t.y. norėjimas kitam gero.
Dievo prigimtis atsiskleidžia kaip dovana, nes jis save padovanojo žmogui. Dovana – tai pirmasis žodis, kuriame atsiskleidžia terminas „davimas neatlygintinai/dovanai“ arba „Caritas“ arba „Meilė”. Kaip jau sakėme, tai gryna dovana, bet jokio atlygio. „Be atlygio“ reiškia, kad tai vien dovana. Dievo prigimtis yra davimas, ji žmogui atsiskleidžia kaip davimas, dovanojimas be atlygio, taigi gryna dovana.
O ką gi jis tau duoda? Save patį, t.y. Būtį, Būtį, nes be Jo nebuvo padaryta nieko, kas yra padaryta. „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“: įsivaizduokite tą Didžiojo ketvirtadienio vakarą įvykusį epizodą. Viskas buvo prieš juos, o Jėzus kalbėjo, jis kalbėjo – ta ilga kalba, kurią kartu skaitome Didįjį ketvirtadienį (1) -, o tie žmonės, pripratę girdėti jį kalbantį, neatitraukdami akių žvelgė į jį, kai jis kalbėjo, stebėjo visus jo veiksmus, buvo dėmesingesni negu paprastai, visi susikaupę. Tas žmogus, dažę kartu su jais tame pačiame dubenyje, kaip tai buvo įprasta, staiga nustoja kalbėjęs ir paskui sako: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti...“(Jn 15, 5). Bet juk tai Dievas, vienintelis, kuris taip gali pasakyti, yra Dievas!
Taigi Dievo prigimtis žmogui atsiskleidžia kaip absoliuti dovana: Dievas atiduoda save, jis dovanoja save žmogui. O Dievas kas gi yra? Tai būties versmė. Dievas žmogui dovanoja būtį: jis leidžia žmogui būti; leidžia žmogui augti; leidžia žmogui būti tik savimi pačiu, augti tol, kol žmogus taps atbaigtas, t.y. jis dovanoja žmogui galimybę būti laimingu (laimingu – tai reiškia visiškai patenkintu arba tobulu; kaip visada sakiau, lotynų ir graikų kalbose žodžiai „tobulas“ ir „patenkintas“ sutampa: perfectus, t.y. tobulas arba išbaigtas, patenkintas žmogus – tai išbaigtas žmogus).
Jis atidavė save man, atiduodamas man savo būtį: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26). O tada, kai žmogus mažiausiai to tikėjosi, kai negalėjo apie tai net pasvajoti, kai to jau nebesitikėjo, kai nebegalvojo apie Tą, iš kurio gavo būtį, šis vėl sugrįžta į žmogaus gyvenimą, kad jį išgelbėtų, atiduoda save mirdamas už žmogų. Jis atiduoda save visiškai, tai absoliutus savęs dovanojimas, kaip liudija tie žodžiai: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Tai absoliuti dovana.
Tačiau štai čia dar yra vienas momentas: tai, ką Kristus mums duoda už mus mirdamas – mirdamas, nes mes jį išdavėme -, kad apvalytų mus nuo tos išdavystės, taigi tai, ką jis mums duoda, yra daug daugiau, nei mes nusipelnėme. Tai yra tarsi kokia anga atverta į begalybę, kurią gyvenimui bėgant reikia išmatuoti, patirti. Kristus mums suteikia daug daugiau, nei reikėjo, kad būtume išgelbėti: ten, kur buvo apstu nuodėmės, dar apstesnis tapo davimas dovanai. Jis padarė daugiau, nei buvo būtina, kad būtume išgelbėti. Norėdamas mus išgelbėti, Kristus galėjo tik ištarti: „Tėve, atleisk jiems“, ir to būtų pakakę. Valgydamas paskutiniąją vakarienę, jis galėjo tik pasakyti: „Tėve, atleisk jiems“. Pakako vien to, pakako jam tik pasakyti „Taip, Tėve, pasiųsk mane“ ir atsidurti Marijos įsčiose, paskui gimti, būti vaiku ir užaugti vyru. Būtų pakakę vien to. Tačiau ne: „Bet kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“(Rom 5, 20). Šiaip ar taip pagrindinė sąvoka, atskleidžianti visą žodžių „gailestingoji, artimo meilė“ arba „davimas dovanai“ svarumą, o todėl atskleidžianti ir Dievo prigimtį, Dievo, kuriuo mes turime sekti, nes jis yra Tėvas, elgsenos būdą, yra savęs dovanojimas. (...)
b) Susijaudinęs. Antrasis veiksnys – pirmasis tuo tarpu yra esminis – yra tarsi būdvardis daiktavardžiui, taigi jis apibūdina. Būdvardis – tai reiškia, kad jis prisišlieja, papildo daiktavardį, todėl, lyginant su pirmuoju, būtų antrinis. Ir vis dėl to jis padaro netgi didesnį įspūdį, ir mes – lažinuosi – apie jį niekada net nebūtume pagalvoję, mums jis net nebūtų atėjęs ir niekada neateitų į galvą, jeigu Dievas mūsų nebūtų subūręs draugėn.
Kodėl Dievas pašvenčia save man? Kodėl jis dovanoja man save, mane sukurdamas, duodamas man būtį, t.y. save patį (jis man duoda save, t.y. būtį)? Todėl, kad visų pirma jis tampa žmogumi ir dovanoja save man, kad mane vėl padarytų nekaltą – taip sakoma ir šios dienos giesmėje (2) – ir miršta dėl manęs, o tai visiškai nebuvo būtina: pakako tik mostelti pirštu ir Tėvas būtų įvykdęs prašymą)? Tad kodėl miršta dėl manęs? Dėl ko gi šis nesuvokiamybės ribas siekiantis ir netgi jas peržengiantis savęs dovanojimas?
Nuostabu yra šį gailestį – „pasigailėdamas tavo menkumo“ – atrasti Evangelijoje. Pavyzdžiui, kai – tai pasakyta net du kartus – Jėzus vieną vakarą žvelgia į savo miestą nuo kalvos ir jį apverkia, galvodamas apie jo žlugimą (Lk 13, 34-35). Tame mieste po kelių savaičių Jis bus nužudytas, bet tai Jam nesvarbu.
Arba kitas vakaras, prieš pat Jį suimant. Matydamas besileidžiančios saulės nušviestą auksu spindinčią šventyklą Jis sukūkčiojo (kaip sako graikiškas tekstas edákruse), pagalvojęs apie savo miesto likimą (Lk 19, 41-44). Tai gailestis motinos, kuri stipriai apkabina savo vaiką, nenorėdama jo leisti į tą mirtiną pavojų, į kurį jis rengiasi.
Pirmiausia renkuosi šv. Luko tekstą, nes Evangelijoje pagal Luką tai yra daug akivaizdžiau nei kitose evangelijose (Evangeliją pagal Luką galima lyginti su Evangelija pagal Joną, o Evangeliją pagal Morkų - su Evangelija pagal Matą; šv. Matas buvo žydas, o šv. Lukas - pagonis): su savo mokiniais Jis eina per javų lauką ir skina varpas, nes yra alkani. Gretimame mieste jie pamato laidotuves. Jis klausia: „Kas mirė?”. Jam atsako: „Vienas jaunuolis – adulescens, paauglys -, jis mirė, o jo motina – našlė. Ji buvo našlė, o dabar dar prarado ir vienintelį sūnų.“ Ir iš tiesų prie neštuvų stovėjo raudanti motina. Jėzus žengia prie jos ir taria: „Moterie, neverk!“, o tai juk neįsivaizduojamas dalykas. Juokingi ir absurdiški žodžiai. Kaip gi moteriai, kuri tokios būsenos eina paskui sūnaus neštuvus, galima pasakyti „Neverk!”? Bet Jėzaus širdis buvo sklidina gailesčio ir užuojautos. (Plg. Lk 7, 11-17) (...)
Tai štai būtent: Dievas susijaudino dėl mūsų menkumo. Ir ne tik: Dievas susijaudino dėl mūsų išdavikiškumo, mūsų vargano šiurkštaus būdo, mūsų užmaršumo ir polinkio išduoti, mūsų niekingumo. Dievas dėl mūsų niekingumo, o tai dar daugiau, nei susijaudinti dėl mūsų menkumo. „Pasigailėjau tavo menkumo, pasigailėjau tavo neapykantos man. Aš susi graudinau, nes tu manęs nekenti”, - tarsi tėvas ar motina, susigraudinę, verkiantys dėl to, kad vaikas jų neapkenčia. Jie verkia ne todėl, kad yra priblokšti, bet todėl, kad susigraudino, t.y. tą jų verksmą visiškai lemia troškimas savo vaikui gero, troškimas vaikui likimo, kad jų vaikas pasikeistų dėl savo likimo, kad jis išsigelbėtų. Tai susijaudinimas, gailestingumas, beribė meilė.

(1) - Čia kalbama apie CL studentų susitikimą, kuris tradiciškai vyksta Pavijos vienuolyne per Didįjį ketvirtadienį. Ryte yra skaitomi Evangelijos pagal Joną 14-17 skyriai.
(2) - „Šioje Velykų linksmybėje esame vėl nutyrinti“ (“L’aurora risplende di luce” (Aušra nušvinta šviesa), sekmadienio šlovinimo himnas, in Libro delle ore (Valandų liturgija), op. cit., p. 48-49).

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Webmaster / Note legali / Credits