Luigi Giussani
Tai, kas gyva, yra dabartis!. Assago (Milanas) Mediolanum Forum Arena, 2018 m. rugsėjo 29 d. Redagavo Julián Carrón.
Bent jau tikėkimės, kad Viešpats, baigiantis šioms dienoms, leis mums aiškiai suprasti tai, ko mes atvykome, jei šio aiškumo trūktų pradžioje.
Aš niekada nesijaučiau taip sumišęs ir niekada nejaučiau tiek būgštavimų, kalbėdamas iš šios vietos, praėjus penkiolikai metų, kaip šį kartą, nes šis kartas yra tarsi galutinis rezultatas, yra tarsi kraštutinis istorijos lygmuo. Aš jau įtraukiu tai, kas man turėtų būti šių dienų turinys, įvardinu bent jau svarbą, kurią man turėtų turėti šių dienų turinys. Tarsi paliestume dugną to, ko prieš penkiolika metų susirinkome pradėti ieškoti būtent šioje vie- toje. Būgštavimai ar sumišimas yra susiję su ta dalimi, kurią mano balsas dar turi ištarti.
Visi esame kupini vilties, kad šios dienos kažką pasakytų; kad ne tik nebūtų prarastos dienos, bet kad kažką nustatytų: suteiktų stabilumo kažkam, priverstų žengti negrįžtamą žingsnį. Visi turime šią viltį, bet didžiulis skirtumas nuo visų kitų kartų, kai susirinkome, yra čia: kad ši viltis nebėra tame, kas jums bus duota, bet yra jumyse. Tai nebėra viltis tame, ką koks nors balsas ar aplinkybės jums galės duoti per šias dienas; tai tokia viltis, kurią kiekvienas privalo nukreipti, nesakau, kad turi nukreipti į save patį autonomine šio žodžio prasme, bet tai yra viltis, nukreipta į kažką, kas yra jūsų viduje. Ištarkime aiškų ir paprastą sakinį: šį kartą tai – viltis jumyse, tai – viltis manyje ir tavyje, tavyje ir manyje; tai – viltis mūsų asmenyje ar kažkame, kas yra mūsų asmens vidu- je...
