Laiškas XXXIII-io Susitikimo tautų draugystei proga - Benedikto XVI tekstai

Laiškas XXXIII-io Susitikimo tautų draugystei proga

Benediktas XVI

2012-08-10

Didžiai gerbiamam Broliui
Rimini vyskupui
Monsinjorui FRANCESCO LAMBIASI

Norėčiau širdingai pasveikinti Jus, organizatorius bei visus dalyvaujančius jau XXXIII-ajame Meeting‘e tautų draugystei. Šiems metams parinkta tema yra ypač reikšminga jau netrukus prasidėsiančių „Tikėjimo metų“ perspektyvoje, kuriuos nusprendžiau paskelbti Visuotinio Vatikano II Susirinkimo penkiasdešimtmečio proga.
Kalbėti apie žmogų ir apie jo stiprų begalybės troškimą reiškia visų pirma pripažinti jį sudarantį santykį su Kūrėju. Žmogus yra Dievo kūrinys. Šiandieną šis žodis – kūrinys – atrodo beveik nebemadingas: labiau linkstama galvoti apie žmogų kaip būtybę, kuri susikūrė pati ir kuri yra absoliutus savo likimo kūrėjas. Suvokti žmogų kaip kūrinį atrodo „nepatogu“, nes tokiame suvokime slypi esminė nuoroda į kažką kitą, arba tiksliau, į Kažką kitą, kurio žmogus negali valdyti ir kuris apibrėžia iš esmės jo tapatybę; tapatybė, apibrėžta santykio, kurios pradinis elementas yra pirminė egzistencinė priklausomybė nuo To, kuris mūsų panorėjo ir sukūrė. Ir visgi ši priklausomybė, nuo kurios modernus šių laikų žmogus bando išsilaisvinti, ne tik nepaslepia ir nesumažina, bet aiškiai atskleidžia žmogaus didingumą ir aukščiausią orumą; žmogaus, pašaukto gyventi santykyje su pačiu Gyvenimu, su Dievu.
Sakyti, kad „žmogaus prigimtis yra santykis su begalybe“ tai – sakyti, kad kiekvienas žmogus buvo sukurtas tam, kad galėtų pradėti dialogą su Dievu, su Begalybe. Pasaulio istorijos pradžioje Adomas ir Ieva buvo Dievo meilės vaisius, sukurti pagal jo paveikslą ir panašūs į jį, jų gyvenimas ir santykis su Kūrėju buvo vienas ir tas pats dalykas: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ (Pr 1,27). O gimtosios nuodėmės tikrosios ištakos yra būtent mūsų protėvių atsitraukime nuo šio pirminio santykio, nore užimti Dievo vietą, įsitikinime, kad galima ir be Jo. Bet net ir po nuodėmės žmoguje išlieka stiprus šio dialogo troškimas, lyg pats Kūrėjas būtų išdeginęs savo parašą mūsų sieloje ir kūne. 63-ia Psalmė mums padeda geriau suvokti to, apie ką kalbame, esmę: „Dieve, tu esi mano Dievas, tavęs aš ieškau, – mano gyvastis tavęs ilgisi, mano kūnas tavęs trokšta, – kaip sausa, pavargusi ir perdžiūvusi žemė.“ Ne tik mano gyvastis, bet kiekviena mano kūno ląstelė yra sukurta, kad rastų savo ramybę, savo realizaciją Dieve. Ir šis troškimas yra neištrinamas iš žmogaus širdies: net ir tada, kai atsisakoma Dievo arba Jis neigiamas, nedingsta begalybės troškulys, glūdintis žmoguje. Užtat prasideda nerimastinga ir bevaisė paieška „netikrų begalybių“, kurios galėtų patenkinti bent trumpam. Gyvasties, sielos troškulio ir stipraus kūno troškimo, apie kurį kalbama Psalmėje, neįmanoma panaikinti, todėl žmogus, to nežinodamas, linksta ieškoti Begalybės, bet klaidingomis kryptimis: narkotikuose, bet kaip išgyvendamas savo seksualumą, [gyvenimą] užvaldančiose technologijose, pasisekime, kurio siekiama bet kokiomis priemonėmis, net apgaulingose religijos formose. Net ir geri dalykai, kuriuos Dievas sukūrė kaip kelius, vedančius pas Jį, neretai gali būti suabsoliutinti ir taip tapti stabais, pakeičiančiais Kūrėją.
Pripažinti, kad esame sukurti begalybei reiškia nueiti apsivalymo kelią, apsivalymo nuo tų „netikrų begalybių“, širdies ir proto atsivertimo kelią. Reikia išrauti visus netikrus begalybės pažadus, kurie sugundo žmogų ir jį paverčia vergu.
Kad iš tikrųjų atrastų save ir savo tapatybę, kad gyventų ties savo esybės lygiu, žmogus turi vėl pripažinti, kad yra kūrinys, priklausantis nuo Dievo. Su šio priklausymo pripažinimu (kuris galų gale yra džiaugsmingas atradimas, kad esame Dievo vaikai) yra susijusi galimybė gyventi tikrai laisvą ir pilną gyvenimą. Įdomu pastebėti, kad šv. Paulius Laiške romiečiams mato kaip priešpriešą vergijai ne laisvę, o sūnystę, Šventosios Dvasios gavimą, per kurią esame įsūnijami ir kuri mums leidžia šaukti Dievui: „Abbà! Tėve!“. Žmonių apaštalas kalba apie „blogąją“ vergiją: nuodėmei, normoms, kūno aistroms. Bet kaip priešprieša jai įvardija ne nepriklausomybę, o „vergiją Kristui“, jis pats save apibūdina kaip „Paulių, Kristaus Jėzaus tarną“. Taigi, esminis klausimas yra ne panaikinti priklausomybę, kuri sudaro žmogaus prigimtį, o ją nukreipti link To, kuris vienintelis gali iš tikrųjų išlaisvinti.
Čia iškyla vienas klausimas. Ar nėra žmogui struktūriškai neįmanoma gyventi ties savo prigimties lygiu? Ir nėra kartais pasmerkimas šis stiprus begalybės troškimas, kurį jis jaučia, bet niekada negali iki galo patenkinti? Šis klausimas mus veda tiesiai į krikščionybės širdį. Iš tiesų pati Begalybė, kad duotų save kaip atsakymą, kurį žmogus galėtų patirti, prisiėmė baigtinę formą. Nuo Įsikūnijimo, nuo to momento, kai Žodis tapo kūnu, panaikintas tas neįveikiamas atstumas tarp baigtinumo ir begalybės: amžinasis ir begalinis Dievas paliko savo Dangų ir įėjo į laiką, pasinėrė į žmogišką baigtinumą, ribotumą. Tada niekas nebėra banalu ar nereikšminga gyvenimo ir pasaulio kelyje. Žmogus yra sukurtas begaliniam Dievui, kuris tapo kūnu, kuris prisiėmė mūsų žmogiškumą, kad jį pakylėtų iki savo dieviškojo lygio.
Taip atrandame patį tikriausią žmogiškosios egzistencijos aspektą, kurį Dievo Tarnas Luigi Giussani nuolatos primindavo: gyvenimas kaip pašaukimas. Kiekvieno dalyko, kiekvieno santykio, kiekvieno džiaugsmo, kaip ir kiekvieno sunkumo galutinė prasmė yra proga būti santykyje su Begalybe, Dievo balsu, kuris nuolatos mus kviečia ir mums siūlo pakelti žvilgsnį, atrasti prisišliejime prie Jo visišką mūsų žmogiškumo realizavimą. „Mus sukūrei dėl savęs – rašė Augustinas – ir mūsų širdis nerami, kol nesiilsi tavyje“ (Išpažintys I). Neturime bijoti to, ko Dievas mūsų prašo per gyvenimo aplinkybes, net jei tai būtų visiškas mūsų pasišventimas ypatingu būdu sekti ir imituoti Kristų per kunigystę ar per vienuoliškąjį gyvenimą. Viešpats, kviesdamas kai kuriuos gyventi Juo visiškai, atkreipia visų dėmesį pripažinti mūsų žmogiškosios prigimties esmę: sukurti begalybei. Dievui yra brangi mūsų laimė, mūsų visiškas žmogiškasis realizavimas. Taigi, prašykime tikėjimo žvilgsnio, kuris buvo būdingas Šventiesiems, kad galėtume atrasti gėrio sėklas, kurias Dievas paberia mūsų gyvenimo kely, ir su džiaugsmu prisišlieti prie mūsų pašaukimo.
Su viltimi, kad šie trumpi pamąstymai galės būti naudingi Meeting‘o dalyviams, užtikrinu mano artumą maldoje ir linkiu, kad šių dienų apmąstymai atvestų prie tikėjimo tikrumo ir džiaugsmo.
Jums, Didžiai gerbiamas broli, už renginį atsakingiems asmenims bei jo organizatoriams, kaip ir visiems dalyvaujantiems, su didžiu malonumu sutiekiu ypatingą Apaštalinį Palaiminimą.

Iš Gandolfo pilies, 2012 m. rugpjūčio 10 d.

Benediktas XVI

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Webmaster / Note legali / Credits