Tikėjimo metai. Dievo troškimas. - Benedikto XVI tekstai

Tikėjimo metai. Dievo troškimas.

Benediktas XVI Bendroji popiežiaus audiencija

2012-11-07

Brangūs broliai ir seserys,

Apmąstymų kelias, kuriuo einame kartu šiais Tikėjimo metais, šiandien mus atveda prie ypač žavingo žmogiškos ir krikščioniškos patirties aspekto: žmogus savyje nešiojasi paslaptingą Dievo troškimą. Katalikų Bažnyčios katekizmas iš pat pradžių pateikia labai reikšmingą pastebėjimą: „Dievo troškimas yra įrašytas žmogaus širdyje, nes žmogus yra sukurtas Dievo ir Dievui; Dievas nuolat traukia žmogų prie savęs, ir tik Dieve žmogus suras tiesą ir laimę, kurių be paliovos ieško“ (27).
Nors šiam tvirtinimui taip pat ir šiandien daugumoje kultūrinių kontekstų iš esmės pritariama, sekuliarizuotoje Vakarų kultūroje jis gali nuskambėti kaip provokacija. Daugelis mūsų amžininkų tvirtina, kad jie tokio troškimo tikrai nejaučia. Ištisose visuomenės srityse Jo nebelaukiama, nebetrokštama, priešais Jį tarsi liekama abejingais, net nesistengiama pasireikšti šia tema. Tačiau iš tiesų, tai, ką mes pavadinome „Dievo troškimu“, visiškai neišnyko, šiandieninis žmogus taip pat įvairiais būdais savo širdyje jį jaučia. Žmogaus troškimai paprastai nukreipti į konkrečias vertybes, retai dvasines, tačiau visuomet kyla ir klausimas, kas iš tiesų yra gera ir vertinga, o tai reiškia, kad susiduriama su dalykais, kurie nuo žmogaus nepriklauso, kurių žmogus pats negali sukurti, bet juos privalo pripažinti. Tad kas gi gali pasotinti žmogaus troškimus?
Savo pirmojoje Enciklikoje „Deus caritas est“ bandžiau pasekti, kaip ši dinamika pasireiškia žmogiškoje meilės patirtyje, kuri dabartiniais laikais labai dažnai suvokiama kaip ekstazės momentas, kaip išėjimas iš savęs, kaip ta akimirka, kai žmogus pajunta, kad jo troškimai yra didesni už jį patį. Meilėje vyrai ir moterys vienas kito dėka naujai patiria gyvenimo ir juos supančios tikrovės grožį ir didingumą. Jei tai, ką patiriu, nėra vien iliuzija, jei iš tiesų siekiu mylimojo gerovės kaip kelio ir į savo gerovę, tuomet noriu ne pats būti centre, bet tarnauti, kol visiškai išsižadu savęs. Todėl atsakymas meilės patirties prasmės prašymui ateina per mūsų norų sutaurinimą ir išgydymą, reikalaujamų paties gėrio, kurio linkima kitam žmogui. Reikia lavinti, treniruoti, netgi pasitaisyti, kad iš tiesų trokštume tokio gėrio.
Pradinė ekstazė tokiu būdu pavirsta piligrimine kelione, „nuolatiniu ėjimu iš savęs į savo išsilaisvinimą dovanojant save patį, ir būtent per tai – ėjimu į savęs paties atradimą, maža to, Dievo atradimą“ (Enc. Deus caritas est, 6). Einant tokiu keliu, vis gilės žmogaus meilės, kurią patyrė pačioje pradžioje, pažinimas. Taip pat vis labiau atsiskleis slėpinys, kurį ši meilė ženklina: net ir mylimas žmogus negali pasotinti troškimo, gyvo žmogaus širdyje, greičiau priešingai – kuo labiau autentiška meilė kitam, tuo labiau ji leidžia iškilti klausimams apie savo prigimtį ir likimą, apie tai, ar įmanoma, kad ji truktų amžinai. Taigi, žmogiškajai meilės patirčiai būdinga dinamika, kuri mus iškelia virš savęs pačių – tai gėrio patirtis, leidžianti išeiti iš savęs, kad atsidurtume priešais paslaptį, apgaubiančią visą egzistenciją.
Panašiai yra su kitomis žmogaus patirties rūšimis – draugyste, grožio išgyvenimu, troškimu žinoti: kiekvienas žmogaus patirtas gėris kreipia jo dėmesį į paties žmogaus slėpinį; kiekvienas troškimas, kurį žmogus jaučia savo širdyje, yra aidas to fundamentalaus troškimo, kuris niekada nėra visiškai pasotinamas. Žinoma, nuo šio paslaptingo troškimo neįmanoma tiesiai pereiti prie tikėjimo. Žmogus suvokia, kas jo nepasotina, tačiau nesugeba įsivaizduoti ar apibrėžti to, ko jis trokšta ir kas jį padarytų visiškai laimingą, to, ko jis ilgisi savo širdyje. Neįmanoma Dievo pažinti remiantis vien tik šituo žmogaus troškimu. Tai išlieka slėpiniu: žmogus siekia Absoliuto, tačiau savo paieškose jis juda pirmyn labai mažais ir netvirtais žingsniais. Vis dėlto šita troškimo patirtis, šita „nerami širdis“, kaip sakė šv. Augustinas, yra labai svarbi. Tai liudija, kad žmogus savo viduje yra „religinga būtybė“, maldaujanti Dievo. Galime su Pascaliu pasakyti: „Žmogus, begalę kartų viršijantis žmogų“. Akys atpažįsta objektus, kai jie apšviečiami šviesos. Iš to kyla troškimas pažinti pačią šviesą, kuri leidžia viskam pasaulyje suspindėti ir uždega grožio jausmą.
Dėl to pagrįstai galime manyti, kad ir šiais laikais, iš pirmo žvilgsnio tokiais priešiškais bet kam, kas transcendentiška, įmanoma atverti kelią autentiškam religiniam gyvenimo suvokimui, liudijančiam, jog tikėjimo dovana nėra absurdiška ar iracionali. Būtų labai naudinga imtis tam tikros troškimų pedagogikos, tiek tiems, kas dar netiki, tiek tiems, kas jau gavo tikėjimo dovaną. Šią pedagogiką turėtų sudaryti du elementai. Pirmiausia reikia iš naujo mokytis mėgautis autentiškais gyvenimo džiaugsmais. Ne visi džiaugsmai turi vienodą poveikį: vieni palieka teigiamų pėdsakų, sutaurina sielą, padaro mus veiklesnius ir dosnesnius; kiti po pradinio blizgesio nuvilia ir palieka kartumą, nepasitenkinimą ir tuštumos jausmą. Reikia nuo pat vaikystės mokytis džiaugtis gyvenimu visose jo srityse – šeimoje, draugystėje, solidarizuojantis su kenčiančiaisiais, išsižadant savęs ir tarnaujant kitiems, meilėje pažinimui, menui, gamtos grožiui. Visa tai reiškia, jog turime lavinti savo vidinį skonį ir gaminti antikūnius prieš šiandien visur paplitusį lėkštumą ir visko banalizavimą. Taip pat ir suaugusiems reikia iš naujo atrasti šiuos džiaugsmus, trokšti autentiškos tikrovės, apsivalant nuo pasyvumo, kuriuo apsinešama. Tuomet bus daug paprasčiau išvengti ar atsisakyti viso to, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo patrauklu, tačiau vėliau pasirodo esant prėska, kas atneša priklausomybę, o ne laisvę. Tai ir leis iškilti tam Dievo troškimui, apie kurį kalbame.
Antrasis aspektas, neatsiliekantis nuo pirmojo, tai būtinumas nesitenkinti tik tuo, kas jau pasiekta. Tik tikrieji džiaugsmai gali mumyse išlaisvinti tą sveiką neramybę, kuri mus padaro reiklesnius ir skatina trokšti aukštesnio, gilesnio gėrio, ir kartu vis aiškiau pajusti, kad riboti dalykai negali užpildyti mūsų širdies. Šitaip išmoksime trokšti to gėrio, kurio negalime susikurti ar pasiekti vien savo jėgomis, ir nebijosime nei vargų, nei tų kliūčių, kurių priežastis yra mūsų nuodėmės.
Taip pat neturime užmiršti, kad šitokia troškimų dinamika yra visada atvira išganymui. Net ir tuomet, kai keliaujama klystkeliais, kai vaikomasi dirbtinių rojų ir, atrodo, nebesugebama ilgėtis tikrojo gėrio. Net ir nuodėmės prarajoje žmoguje neužgęsta ta kibirkštis, kurios dėka jis sugeba atpažinti tikrą gėrį, juo mėgautis, ir iš naujo pakilti į kelią, kuriame Dievas savo malonės dovanomis nepašykštės savo pagalbos. Juk visiems mums reikia eiti troškimų apvalymo ir pagydymo keliu. Visi esame piligrimai, keliaujantys į dangiškąją tėvynę, į tą tikrą ir amžiną gėrį, kurio niekas negalės iš mūsų atimti. Taigi, tai nereiškia užgniaužti troškimų, glūdinčių žmogaus širdyje, bet išlaisvinti juos, kad žmogus pasiektų savo tikrąją didybę. Kai troškimuose atsiveria langas į Dievą, tai jau yra ženklas, kad dvasioje slypi tikėjimas, kuris yra Dievo malonė. Šv. Augustinas taip pat pasakė: „Laukimu Dievas praplečia mūsų troškimą, troškimu praplečia dvasią, ir išplėsdamas ją padaro pajėgesnę“.
Šioje piligriminėje kelionėje jauskimės visų žmonių broliais, bendrakeleiviais taip pat ir tų, kurie netiki, kurie ieško, kurie nuoširdžiai leidžiasi provokuojami savo tiesos ir gėrio troškimo dinamikos. Melskimės, kad šiais Tikėjimo metais Dievas atskleistų savo veidą visiems tiems, kurie nuoširdžia širdimi Jo ieško. Ačiū.

Benediktas XVI

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Webmaster / Note legali / Credits