Tėvo Aldo liudijimas - Kiti tekstai ir rankraščiai

Tėvo Aldo liudijimas

Tėvas Aldo Moksleivių rekolekcijos

2010-04-03

Nėra gražesnio džiaugsmo gyvenime už žmogų, kuris gali pasakyti, kaip aš, būdamas 63 metų, kad gyvenimas yra gražus ir kad širdis yra graži. Šalyje, kurioje gyvenu, dažnai dainuojama Violetos Parros daina „Prakeikta širdis“. Ir sako: „Prakeikta širdie, kodėl plaki? / Kodėl skambi kaip varpelis, užsispyręs kaip ožys?“. Bet yra dar viena jos daina, kuri sako: „Ačiū gyvenimui, kuris man tiek daug davė...“. Trys mėnesiai po tos dainos kūrimo jinai nusižudė. „Ačiū gyvenimui“, ir po trijų mėnesių atsisako gyvenimo. Kodėl? Nes negalima padėkoti gyvenimui, jeigu nerandame gyvenimo prasmės, jei nesutinkame motyvo, dėl kurio širdis plaka. Draugai, norėčiau jums perduoti gyvenimo džiaugsmą, gimstantį skausme, kurį išgyvenu.

Aš niekada neslėpiau, kad jau daug metų sergu depresija ir kad gyvenu savo gyvenimą skausmo jūroje. Kai Marcos ir Cleuza, mano geri draugai iš Brazilijos, atvyksta į Paragvajų aplankyti manęs, žmonės klausia jų, kodėl jie atvažiuoja būtent pas mane, pas mane, kur nėra nieko gražaus, tik skausmas: prievartauti vaikai, prostitutės, sergantys AIDS, vėžiu, valkatos... Nėra nieko gražaus. Tik vienas gražus dalykas: žvilgsnis, kuris žvelgia į tuos vargšelius, nepamiršdamas kas iš tikrųjų jie yra, nes ir jie yra Dievo vaikai. Juos apkabinu ir man nesvarbu ar jie yra pilni „kirmėlių“. Tris kartus per dieną susitinku su savo mirštančiais ligoniais, atsiklaupiu prieš kiekvieną iš jų ir juos pabučiuoju. Ir nesvarbu, kad neturiu chalato ar nedėviu pirštinių, nes visada galvoju: „Yra Kristus! O aš turėčiau užsimauti pirštines, kad paspausčiau Kristui ranką arba turėčiau užsidėti kaukę, kad pabučiuočiau Kristų?“ Aš to nedarau, nes esu šaunuolis, bet dėl to, kad esu tikras, kad Jis kuria mane dabar, kad Jis kviečia mane vardu. Ar suprantate ką reiškia, kad Dievas kuria mane dabar? Pagalvokite koks džiaugsmas, koks judėjimas, kokia stiprybė kyla iš sąmoningo suvokimo, kad mano vardas buvo Dievo ištartas prieš man prasidedant motinos įsčiose; nesvarbu ar tu prasidėjai per prievartą, kaip atsitiko kai kuriems iš mano vaikų, nesvarbus pradėjimo būdas, nes yra Kažkas, kuris yra pirmiau. Dievas ištarė tavo vardą prieš tau prasidedant motinos įsčiose. Aš nesu klaidos vaisius net jei gimiau per klaidą, nes aš jau buvau Dievo mintyse. Tai, kas yra svarbu, yra Kažkas, kuris yra prieš mano prasidėjimą ir man tai yra tikras faktas. Dėl to aš nuolatos kartoju: „Aš esu Tu, kuris mane kuri“. Dėl to galiu žiūrėti su ironija į visas savo gyvenimo kvailystes, į tas, kurias padarau, ir į tas, kurias padarysiu, nes aš esu to Dievo ištarto vardo vaisius. Mano veidas, mano „aš“ gimsta iš to suvokimo, iš to sąmoningumo.

Tas sąmoningumas tapo akivaizdžiu tam tikru gyvenimo laikotarpiu. Pagalvokite, kad aš 15 metų naktį negalėdavau užmigti ir per 4 metus buvau vienas misijoje. Stiprus skausmas, kurio nelinkiu niekam. Bet man tai buvo didžiausia malonė, nes privertė mane maldauti ir šaukti: „Dieve, jei Tu esi, parodyk man savo veidą!“. Ir sau nuolatos pakartodavau: „Aš nesu šios baisios situacijos apribotas, aš esu didžiausios meilės vaisius, Dievo meilės. Kristus gimė dėl manęs. Kristus mirė už mane. Ir aš noriu būti prie Tavęs. Mano vardas yra Kristus. Aš nesu tik „Kristaus vaizduotė“: mano vardas yra Kristus. Krikšto dėka aš esu Kristus.

Taigi mano kvėpavimas susitapatino su Kristaus kvėpavimu. Kaip gražu! „Mano Kristau! O kas tu esi, Kristau, kad man padovanojai tuos skausmo, beprotybės metus, tam, kad parodytum Savo meilę man?“. Matydavau savo „aš“, kuris po truputį atsistatė, nes mano gyvenimas buvo kaip netvarkingas kambarys ir nežinojau nuo ko pradėti. Pagaliau pradėjau žiūrėti į save tos Paslapties akimis. Pradėjau žiūrėti į save Kristaus švelnumo akimis. Netgi pradėjau šypsotis sau, nes aš nebuvau pabaisa, vargšas, išprotėjęs, koks maniau esąs. Aš buvau to žvilgsnio vaisius!

Kas leidžia man dabar gyventi su džiaugsmu? Su džiaugsmu ne dėl to, kad emociškai jaučiuosi gerai; ne dėl to, kad esu euforijoje. Jau daug metų nebežinau ką reiškia žodžiai euforija ir laimė, taip kaip jūs juos įsivaizduojate. Aš esu džiaugsmingas, esu pilnas džiugesio ir kūrybingumo, nes gyvenimo džiaugsmas yra sąmoningai suvokti, kad priklausai Kitam, kaip vaikas. Žmogaus didingumas nėra atsakyti į klausimą „kas esi?“, bet „kieno esi?“. Žmogaus didingumas yra priklausymas. Jonas ir Andriejus neklausė iš karto Jėzaus „kas esi?“, bet „kur gyveni?“. Jie norėjo žinoti kur Jėzus gyveno, nes suprato, kad tik priklausydami, tik draugystėje galės tapti savimi. Ta draugystė man yra duota ir dėl to galiu ją dovanoti savo vaikams, ligoniams... Pvz.: kaip atsitiko su vienu transvestitu, kuris po kelių mėnesių pasakė: „Tėve, nebenoriu būti Jessica, noriu vėl būti Ruben, nes tavo žvilgsnis, pilnas Kristaus, man grąžino mano „aš“. Draugystė su tavim leido man atrasti savo identitetą, prarastą, kai man buvo 14 metų, kai mane prievartavo“.

Tavo gyvenimo pamatas yra, kad gyvenimas nepriklauso nuo tavęs, bet kad tu esi sukurtas. Yra Kitas, kuris tave myli pilnai, su tavo nuodėmėmis. Dėl to visada sakau, kad tas, kuris gėdinasi savo nuodėmių, dar nesutiko Kristaus, nes tas, kuris sutinka Kristų, nebesigėdi savo klaidų, savo nuodėmių, jam tiesiog būna dėl to skaudu.Dievas tapo žmogumi dėl tavęs ir tau yra gėda savo nuodėmių? Tas dalykas mane kankino daug metų, mane piktino ir neleido mylėti savęs. Kol vieną dieną Giussani mane apkabino. Per tą apkabinimą supratau Dievo žvilgsnį į mane, pagaliau supratau, kad Jis visada žiūrėjo į mane ir nuo to Dievo žvilgsnio viskas manyje atgimė. Nebuvo pirmas kartas kai girdėjau kalbant apie žmogiškumą, kad reikia žvelgti rimtai į savo žmogiškumą; bet koks baisus dalykas buvo mano žmogiškumas... Buvo toks baisus, kad negalėjau jo mylėti, bet kai atsitiko tas stebuklas, t.y. Dievo žvilgsnis į mane, pasakiau: „Koks gražus gyvenimas, koks didelis žmogus!“. Nuo tada viskas buvo gražu, netgi mano ribotumas. Kaip man pasakė Rosetta, viena iš pirmųjų judėjimo misionierių Brazilijoje, be tavo ribotumo Dievas negalėjo tapti žmogum. Be mano niekio Dievas negalėtų būti čia. Be tavo menkumo Dievas nebūtų čia! Nes priežastis dėl ko įvyko įsikūnijimas yra būtent tavo menkumas! Krikščionybė be nusidėjėlių būtų be prasmės.

Po to atsitiko taip, kad Carron pasakė Cleuzai ir Marcui: „Važiuokite į Paragvajų“. Tai yra pas mane. Bet aš nesupratau kas pas mane vyko, tai suvokiau jų žvilgsnių dėka, o jie tai suprato Carron žvilgsnio dėka. Gyvenime sąmoningai suvokiame, kas mums vyksta, ne dėl to, kad mąstome, bet dėl to, kad kitas mums sako: „O! Žiūrėk ką Dievas daro tavyje, žiūrėk kas atsitinka!“. Tai buvo 2008m. lapkričio 17d.. Kai jie atvyko aplankyti manęs aš klausiau: „Dėl ko atvykote?“. Ir Marcos pasakė: „Atvykome tam, kad pamatytume, kaip tu žiūri į ligonius“. „O kaip aš į juos žiūriu?“. „Tu į juos žiūri taip, kaip mes norėtumėme, kad į mus žiūrėtų.“

Bet toks žvilgsnis, kokio jie troško, buvo toks pats, kokiu pažiūrėjo į mane Giussani. Kovo 25d., prieš 21 metus, kai turėjau išvykti iš Italijos, kun. Giussani žiūrėjo į mane ir apkabindamas man pasakė: „Kaip gražu! Kaip gražu, tėve Aldo, tai, kas tau atsitinka! Dabar tapsi žmogum! Dabar vyksi į Paragvajų!”. Tas apkabinimas mane visada lydėjo. Marcos ir Cleuza atvyko pas mane tam, kad išmoktų tokio apkabinimo, tokio žvilgsnio. Ir prasidėjo draugystė, kuri išjudina Ameriką stipriau negu žemės drebėjimas. Draugystė niekada nebuvo mano sprendimas. Niekada nepasirinkau jokio draugo. Visada prašiau draugų, nes draugystė ne žmogiškas sugebėjimas, o Dievo dovana. Ieškojau Giussanio, nes turėjau didelį klausimą, tokį patį klausimą, kokį turite ir jūs: norėjau suprasti gyvenimo prasmę, skausmo prasmę. Ir netgi įkyriai ieškojau jo, kol jisai pagaliau priėmė mane. Įkyriai, nes, kai tau yra blogai, tu šauki ir ieškai. Dėl to tapau Giussani sūnum, nes jis pamatė, kad buvau vargšas kaip sūnus palaidūnas. Po to, neplanavau tapti Carron draugu: klausimas, kurį turėjau, vertė mane ieškoti, ieškoti jo, nes jame mačiau kažką, ko nemačiau kituose. Jame mačiau tą patį apkabinimą kaip prieš 21metus su kun. Giussani. Tapau Cleuzos, Marco ir kitų draugu ne dėl to, kad jie yra malonūs arba dėl to, kad dariau kažką ypatingo, bet dėl to, kad gyvenimo klausimas stiprus ir gyvas kaip žaizda leido man tapti jų draugu. Šios draugystės dėka supratau, kad mano praeitis yra pilna Dievo gailestingumo. Kaip gražu, kad Dievas yra kantrus ir neskuba, o mes norime iš karto gauti gyvenimo receptą. Gyvenimas yra kelias, kuriuo reikia eiti. Nesvarbu ar tu griūni arba pasiklysti, svarbiausia yra eiti keliu ir būti ištikimiems savo širdžiai. Tada pirmas tos draugystės bruožas yra pagalba žiūrėti į mūsų praeitį kaip į malonės praeitį. Nes be to, kas buvo praeityje ir ką Dievas leido šiandien, nebūtume susitikę ir nebūtume kartu. Antras dalykas, kuris mus sujungia yra nuolatinis žvilgsnis į žmogų: į Kristų per liudininkus. Mes susitinkame, kad pasidalintume kuo gyvename ir iššūkiais, kurie kyla iš bendruomenės mokyklos ir realybės. Trečias dalykas: visada palikti širdį atvirą klausimams ir dalykams, kurių nesuprantame. Mes patys neduodame atsakymų, bet turime atrasti juos kasdien ir tokiu būdu jie bus amžini. Vieną dieną kalbėjau su Carron apie Rojų. Klausiau jo kaip jis jį įsivaizduoja. Jis man pasakė, kad Rojus yra nuolatinis klausimas ir nuolatinis atsakymas. Dėl to yra svarbu, kad širdis būtų atvira ir gyva. Reikia mesti iššūkį vienas kitam: „Kas yra Kristus tau? Drauge, eik iki galo su šiuo klausimu“.

Jeigu mano širdyje nebūtų to klausimo aš neskrisčiau kas 15 dienų 4000 km tam, kad susitikčiau su Marco ir Cleuza ir kad galėčiau būti su jais nuo 15val. iki 21val. O jie daro tą patį kai atvyksta pas mane. Tu neitum pas gydytoją jeigu kažką tau neskaudėtų... Be to širdies klausimo nieko nebūtų.

Ketvirtas dalykas: reikia padėti vienas kitam intensyviai, iki galo išgyventi realybę, tikrovę. Vieną dieną paklausiau Cleuzos ką jai reiškia „atlikti asmeninį darbą (dirbti apie savo gyvenimą)“ ir jinai pasakė: „Tėve Aldo, „atlikti asmeninį darbą“ reiškia intensyviai išgyventi realybę“. Pvz.: yra šešta valanda ryto ir skamba žadintuvas, ką reiškia „atlikti asmeninį darbą“? Atsikelti ir daryti tai, kam esi kviečiamas. Ir tai darant pasakyti, kad Kristus yra viskas tau. Ir tai daryk su viskuo; „atlikti asmeninį darbą“ reiškia intensyviai išgyventi realybę, nes realybė yra vienintelė mūsų draugė. Yra labai svarbu paklusti realybei ir tam, ko realybė reikalauja. Jei to nepadarysi, pati realybė, aplinkybės taps tavo priešais. Kada neklausau realybės, ji mane priverčia sumokėti. Ir tada išmokau tokią taisyklę: 1. „kelių nuospauda“. Tai yra visada gyventi prieš Paslaptį nepamirštant, kad „aš esu Tu, kuris mane kuri“. Tarsi tu būtum visada atsiklaupęs prieš JĮ. 2. „Galvos nuospauda“. Tai yra žiūrėti, žiūrėti, žiūrėti, nes tas, kuris serga depresija visada išgalvoja daug dalykų ir laiko save nevertu, apverkia save.Tačiau nereikia verkti, reikia stebėti ir įvardinti realybę: visa tai, ką tu matai. Tas stebėjimas padeda tau kreipti žvilgsnį nuo savęs į tai, kas yra tikra ir vertinga. Kai tu atrandi dalykus, atsiranda aistra viskam, viskas tampa įdomu. 3. „Nuospaudos ant rankų“. Tai, ką tu matai, išjudina tave. Ir rankos tampa tarsi sielos, širdies, proto „prailgintuvas“.

Mano gyvenime draugystė man visada buvo dovanota. Neturite rūpintis dėl draugų: Dievas jums duoda draugus jei jums rūpi gyvenimas. Kitaip prie savęs turėsite tik kvailų draugų, gal simpatiški žmonės, bet netikri draugai. Draugystė negimsta iš tavo pastangų, iš kažkokios strategijos. Gimsta jeigu tu rimtai gyveni savo gyvenimą. Gimsta iš šauksmo, kurį turi savo širdyje. Visi mano draugai, aš jų neieškojau, man buvo dovanoti. Kaip įsimylėjimas: nėra tik dėl tavo pastangų, tiesiog įvyksta.

Šiais metais mūsų draugai iš Meksikos kvietė mus pas save susitikti su bendruomene; po to jie mums padovanojo keletą dienų prie jūros Karibuose, Cancun paplūdimyje, vienoje iš gražiausių pasaulio vietų. Kol buvome ten, Cleuza man pasakė: „Pagalvok, tėve Aldo, tarp Karibų jūros ir tavo Viktoro (Viktoras yra vaikas, gimęs be galvos griaučių) nėra jokio skirtumo, nes Tas, kuris kūrė tą nuostabią jūrą, kūrė ir Viktorą“.

Suprantate? Galime džiaugtis visais dalykais, nors atrodo, kad jie prieštarauja vieni kitiems, nes iš tos draugystės gimsta naujas sąmoningumas, naujas žvilgsnis, kuris viską apkabina ir įvertina. Ir tada mūsų grožio suvokimas yra kitoks negu pasaulio, yra gilesnis, platesnis. Pavyzdys apie tai: kai mes grįžome iš paplūdimio lėktuvas sugedo ir visi keleiviai buvo pikti. Jiems neliko nieko iš tų atostogų dienų, o mes, atvirkščiai, buvome laimingi- nors turėjome miegoti ant grindų, mūsų širdys buvo pilnos džiaugsmo, net jei kelionė ir truko 36 valandas.

Svarbiausias dalykas gyvenime yra santykis, draugystė, kuri tau nuolatos primena Paslaptį. Tau neduoda atsakymų, juos tau parodo. Mes esame draugai, jeigu vienas kitam rodome, kur Jis yra. Kaip tą dieną prie Tiberiados ežero, kai Jonas pasakė: „Yra Viešpats, yra Viešpats!“. Tokia man yra draugystė.

Mieli draugai, su visa širdim sakau jums: atsakykite tik į vieną klausimą: „Kieno esame?“. Ir žiūrėkite visada į tą draugą, kuris labiau rodo, kuris palieka klausimą atvirą, kuris būna prie jūsų ir rodo kelią. Nes tu pats turi eiti gyvenimo keliu. Niekas manęs neišvadavo iš skausmo ir depresijos, niekas niekada neišvaduos. Bet tai man nesvarbu. Nes Kristus yra stipresnis už tuos sunkumus. Niekada nemačiau problemos, kuri būtų stipresnė už Kristų. Visada prisiminkite: niekada nebus problemos, kuri būtų stipresnė už Kristų!

Visada klausk: „Kas tu esi, Kristau?“. Ar tikrai Jis tau yra atsakymas, kurio tu ieškai, kurio maldauji? Būk visada prie Jo, žiūrėk Jam į veidą, žiūrėk į Jo veidą toks, koks esi, o visa kita atsitiks laikui bėgant.
Man 63 metai ir jau 6 metai kai matau tuos dalykus labai aiškiai. Iki 56-57 metų nieko nemačiau, buvau tamsoje. Tačiau visada visiškai pasitikėjau keletu draugų, nes nujausdavau, kad jie atitinka mano širdį. Draugystėje su jais nujausdavau pažadą, nors jo konkrečiai nemačiau. Bet paskui, būdamas ištikimas ir kantrus, staiga jį pamačiau. Atvažiuodamas čia pamačiau laukus ir pagalvojau apie savo gyvenimą: per daug ilgai buvo „žiema“ ir paskui staiga- pumpurai. Žemė dar yra šalta ir nesimato gėlių, bet ant medžių jau yra pumpurai. Gyvenimas yra toks: ateis laikas, kad viskas žydės. Ateis tas laikas, ta akimirka, nes gyvenimas yra labai gražus nuotykis.

Rimini, 2010 m. balandžio 3 d.

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Webmaster / Note legali / Credits