Joseph Ratzinger
Brangūs broliai vyskupai ir kunigai, “mokiniai, išvydę Kristų, apsidžiaugė”. Šie dabar perskaitytos Evangelijos žodžiai mums nurodo mūsų brangaus kunigo Giussani asmenybės ir gyvenimo centrą.
Kunigas Giussani užaugo namuose, kuriuose, kaip sako, trūko duonos, bet buvo gausu muzikos, ir taip iš pat pradžių jį palietė, netgi sužeidė grožio troškimas ir jis nesitenkino bet kokiu grožiu, banaliu grožiu: ieškojo paties Grožio, begalinio Grožio, ir taip surado Kristų, Kristuje surado tikrąjį grožį, gyvenimo kelią, tikrąjį džiaugsmą.
Dar būdamas jaunuolis su kitais jaunuoliais sukūrė bendruomenę, kuri vadinosi Studium Christi; jų programa buvo kalbėjimas tik apie Kristų ir daugiau apie nieką, nes visa kita atrodė tarsi laiko gaišimas. Vėliau jis, žinoma, sugebėjo įveikti vienpusiškumą, tačiau esmė įstrigo jam visam laikui: kad tik Kristus suteikia viskam prasmę mūsų gyvenime, jis visuomet savo gyvenimo ir savo širdies žvilgsnį kreipė į Kristų. Taip jis suprato, kad krikščionybė nėra intelektualinė sistema, dogmų rinkinys, moralizavimas, bet kad krikščionybė yra susitikimas, meilės istorija, yra įvykis.
Šis Kristaus įsimylėjimas, ši meilės istorija, kuri yra visas jo gyvenimas, vis dėlto buvo tolimas bet kokiam lengvam susižavėjimui, neaiškiam romantizmui; iš tiesų, regėdamas Kristų, jis sužinojo, kad sutikti Kristų reiškia sekti Kristų, kad šis susitikimas yra kelias, ėjimas, ėjimas, kuris pasiekia, kaip girdėjome psalmėje, ir “tamsų slėnį”. O Evangelijoje, antroje ištraukoje iš Evangelijos, girdėjome kaip tik apie paskutinę Kristaus kančios tamsą, apie tariamą Dievo nesatį, apie pasaulio Saulės užtemimą. Jis žinojo, kad sekti reiškia pereiti “tamsų slėnį”, reiškia eiti kryžiaus keliu ir vis dėlto patirti tikrąjį džiaugsmą.
Kodėl taip yra? Pats Viešpats perteikė šią kryžiaus paslaptį, kuri iš tikrųjų yra meilės paslaptis, turinti formulę, kurioje pasireiškia visa mūsų gyvenimo tikrovė. Viešpats sako: “Kas ieško savo gyvenimo, nori sau turėti gyvenimą, jį praranda, o kas praranda savo gyvenimą, tas jį suranda”.
Kunigas Giussani iš tiesų nenorėjo turėti sau gyvenimo, bet atidavė gyvenimą, ir būtent taip atrado gyvenimą ne tik sau, bet ir daugeliui kitų. Jis padarė tai, ką girdėjome pirmoje Evangelijos ištraukoje: jis nenorėjo būti šeimininku, norėjo tarnauti, buvo ištikimas Evangelijos tarnas, jis išdalijo visą savo širdies turtingumą, išdalijo dievišką Evangelijos turtingumą, kurio buvo persmelktas, ir taip tarnaujant, atiduodant gyvenimą, šis jo gyvenimas davė gausių vaisių, kaip matome šią akimirką, jis iš tiesų daugeliui tapo tėvu, ir, vesdamas žmones ne prie savęs, o prie Kristaus, tiesiog užkariavo širdis, padėjo pasaulį padaryti geresniu, atverti pasaulio duris dangui.
Tai, kad Kristus buvo jo gyvenimo centre, jam taip pat davė dovaną vertinti, teisingai iššifruoti laikmečio ženklus sunkiu laiku, pilnu, kaip žinome, įtampos ir klaidų. Pagalvokime apie ‘68-uosius ir vėlesnius metus, kaip pirmoji jo jaunuolių grupė išvyko į Braziliją ir ten susidūrė su tuo kraštutiniu neturtu, su tuo skurdu. Ką daryti? Kaip atsakyti? Buvo didelė pagunda pasakyti: dabar turime kol kas apsieiti be Kristaus, apsieiti be Dievo, nes yra skubesnių dalykų, pirma turime pradėti keisti struktūras, išorinius dalykus, pirma turime padaryti derlingesne žemę, po to galime atrasti ir dangų. Tą akimirką buvo didelė pagunda krikščionybę paversti moralizavimu, moralizavimu politikoje, pakeisti tikėjimą veikla. Kodėl, ką reiškia tikėjimas? Galima pasakyti: šią akimirką kažką turime daryti. Bet vis dėlto, darant šį žingsnį, tikėjimą pakeičiant moralizavimu, tikėjimą – veikla, pasiduodama smulkmenoms, prarandami kriterijai ir orientacija, ir galiausiai nekuriama, o skaldoma.
Prelatas Giussani savo nepajudinamo ir tvirto tikėjimo dėka žinojo, kad ir šioje situacijoje Kristus, susitikimas su Kristumi išlieka centre, nes tas, kas neduoda Dievo, duoda per mažai, o tas, kas neduoda Dievo, kas neverčia ieškoti Dievo Kristaus asmenyje, nekuria, bet griauna, nes žmogaus veiksmą paklaidina ideologinėse ir netikrose dogmose, kaip labai aiškiai tai matėme.
Kunigas Giussani išsaugojo centrinę Kristaus vietą ir būtent taip padėjo savo socialiniais darbais, savo reikalinga tarnyste žmonijai šiame nelengvame pasaulyje, kuriame krikščionių atsakomybė pasaulio vargšų atžvilgiu yra didelė ir neatidėliotina.
Tas, kas tiki, turi pereiti, kaip sakėme, ir “tamsų slėnį”, tamsius vertinimo, taip pat priešiškumų, prieštaravimų, ideologinio pasipriešinimo slėnius, kurie prieidavo iki grasinimų fiziškai susidoroti su jo pasekėjais, kad atsikratytų to kito balso, kuris nesitenkina kažko veikimu, bet perduoda didingesnę žinią ir taip pat didesnę tiesą.
Prelatas Giussani tvirto tikėjimo dėka perėjo šiuos tamsius slėnius nesileisdamas įbauginamas ir, žinoma, dėl savo skelbiamos naujovės jis susidūrė ir su sunkumais atrandant vietą Bažnyčios viduje. Jeigu Šventoji Dvasia pagal laiko poreikius sukuria naujovę, kuri iš tiesų yra grįžimas prie ištakų, visada sunku susiorientuoti ir surasti taikią pasaulinės bažnyčios didžios bendrystės visumą. Kunigo Giussani meilė Kristui buvo ir meilė Bažnyčiai, ir taip jis visados išliko ištikimas tarnas, ištikimas šventajam Tėvui, ištikimas jo vyskupams.
Savo įkurtomis organizacijomis jis taip pat iš naujo aiškino Bažnyčios paslaptį.
1. “Comunione e Liberazione” iš karto mus verčia galvoti apie šį šiuolaikinės epochos atradimą: laisvę, ir mus verčia galvoti taip pat apie Šv. Ambrozijaus žodžius: “Ubi fides est libertas”. Kardinolas Biffi atkreipė mūsų dėmesį į tai, kad šie Šv. Ambrozijaus žodžiai beveik sutampa su “Comunione e liberazione” judėjimu. Taip pabrėždamas laisvę kaip tikėjimui būdingą dovaną, jis taip pat mums pasakė, kad laisvei, kad ji būtų tikra žmogaus laisvė, laisvė tiesoje, reikia bendrystės. Izoliuota laisvė, laisvė, skirta tik “aš”, būtų melas ir turėtų sugriauti žmonių bendrystę. Kad laisvė būtų tikra ir, vadinasi, būtų taip pat ir veiksminga, jai reikia bendrystės ir ne bet kokios bendrystės, bet galiausiai bendrystės su pačia tiesa, su pačia meile, su Kristumi, su triasmeniu Dievu. Taip kuriama bendruomenė, kuri kuria laisvę ir teikia džiaugsmą.
2. Kita struktūra “Memores Domini” vėl mums primena antrąją ištrauką iš šiandienos Evangelijos: atmintis, kurią Viešpats mums paliko šventoje eucharistijoje, atmintis, kuri nėra tik praeities prisiminimas, bet atmintis, kurianti dabartį, atmintis, kurioje Jis pats atsiduoda į mūsų rankas ir mūsų širdims ir taip suteikia mums gyvenimą.
Pereiti tamsius slėnius. Paskutiniame savo gyvenimo etape kunigas Giussani turėjo pereiti tamsų ligos, negalios, skausmo, kančios slėnį, bet ir čia jo žvilgsnis buvo nukreiptas į Jėzų ir taip išliko tikras visoje kančioje; matydamas Jėzų, galėjo džiaugtis, jis džiaugėsi Prisikėlusiuoju, kuris ir kančioje yra Prisikėlusysis ir mums teikia tikrą šviesą ir džiaugsmą, jis žinojo, kad, kaip sakoma psalmėje, taip pat ir einant per šį slėnį, “nebijau jokio blogio, nes žinau, kad Tu esi su manimi, ir kad gyvensiu Tėvo namuose”. Tai buvo jo didžioji jėga: žinojimas, kad “Tu esi su manimi”.
Mano brangūs tikintieji, ypač brangus jaunime, įsiklausykime į šią žinią, nepameskime iš akių Kristaus ir nepamirškime, kad be Dievo nesukuriama nieko gera ir kad Dievas lieka mįslingu, jeigu neatpažįstamas Kristaus veide.
Dabar jūsų brangus draugas kunigas Giussani išėjo į kitą pasaulį ir esame tikri, kad atsivėrė Tėvo namų durys, esame tikri, kad dabar iki galo išsipildo šie žodžiai: matydami Kristų džiaugėsi, džiaugiasi tokiu džiaugsmu, kurio niekas iš jo neatims. Šią akimirką norime padėkoti Viešpačiui už didžią šio kunigo, šio ištikimo Evangelijos tarno, šio tėvo dovaną. Patikėkime jo sielą jo ir mūsų Viešpaties gerumui.
Šia valandą pasimelskime ir už mūsų Švento Tėvo, vėl paguldyto į ligoninę, sveikatą, visiškai pasitikėdami tuo, kad Viešpats jį lydi ir suteiks jam jėgų ir sveikatos. Melskimės, kad Viešpats mus apšviestų, duotų mums tikėjimą, kuris kuria pasaulį, tikėjimą, kuris leidžia mums atrasti gyvenimo kelią, tikrąjį džiaugsmą.
Amen.
