Francesco Fadigati
Laba diena,
esu Francesco Fadigati, humanitarinių dalykų mokytojas pirmos pakopos vidurinėje La Traccia di Calcinate mokykloje.
Dėkoju Jums už kvietimą ir už progą, kurią man suteikiate, kad galėčiau vėl pažvelgti į savo, kaip žmogaus ir, vadinasi, ugdytojo patirtį: abu dalykai yra labai tampriai susiję, nes, siekiant ugdyti, reikia žmonių, einančių savuoju keliu, kad taptų žmonėmis. Užsiimti ugdymu yra žavinga, nes, kaip sakė vienas geras draugas, universiteto dėstytojas: “ugdyti yra suaugusiojo būdas mokytis”: tai proga, kuri mums duota, kad dar labiau būtume patys savimi, tikresni, nes vaikai ar mokiniai to mūsų prašo.
Viena mano mokinė manęs klausė: “Bet ar Jums nenusibosta mokyti tų pačių dalykų kiekvienais metais?”, o aš jai atsakiau: “Ne, nes, turėdamas juos kartoti, esu priverstas juos išmokti nauju būdu, nes viskas tampa vis naujau ir giliau”. Ugdymas yra didi proga.
Be to, šiandien užsiimti ugdymu yra neatidėliotinas uždavinys: šiuo metu, vykstant milžiniškiems pokyčiams, drebinantiems visuomenę ir šiuolaikinį žmogų, tokių įvykių kaip Paryžiaus, galinčių mus visus sukrėsti dėl reiškiamo nežmogiškumo, neapykantos ir nevilties, akivaizdoje, priešais vis labiau sumišusias ir pasimetusias naujas kartas, ugdymas tikrai yra svarbiausias iššūkis: kas tikrai gali pažadinti naujųjų kartų „aš“, jų meilę gyvenimui, gėriui, sąžinę, laisvę, originalumą, tiesos ir žmogaus išpildymo troškimą? Ugdymo objektas kaip tik ir yra ši uždeganti drama.
Man iš karto norėtųsi pašalinti vieną nesusipratimą: esant šiam neatidėliotinam poreikiui, norint ugdyti, nereikia nepaprastų didvyrių ar ypatingų psichologijos arba pedagogikos ekspertų. Kiekvienas mūsų turi gebėjimų tą daryti dėl paprasčiausio fakto, kad gyvenimas, Dievas jam patiki šią motinos, tėvo ar suaugusiojo užduotį: vien dėl to, kad esame, mūsų, suaugusiųjų, buvimas yra vertingas, taigi kiekvienas gali pajausti šios užduoties didingumą kaip progą, kuri jam duota tokiam, koks jis yra. Žinoma, reikia rimtai žiūrėti į šią užduotį ir padėti vieni kitiems kelyje, iš lėto mokantis tuo gyventi.
Išties, ugdo tik tas, kas yra pasirengęs mokytis.
1) Tradicija
Mokykla, kurioje dirbu, yra privati, atsiradusi prieš 30 metų: tuo laiku tėvų, kuriems labai rūpėjo vaikų ugdymo problema, grupelė kreipėsi į vieną mokytoją, Franco Nembrini, prašydami jo pagalbos: tai buvo vienas tėvas, mūrininkas iš Bergamo, kuris jam pasakė: “Mokytojau, man tikėjimas įaugęs į kraują, tačiau nesugebu jo perduoti savo vaikams! Padėkite man Jūs!”. Iš šio vieno mokytojo ir tėvų, kuriuos siejo tas pats poreikis ir ta pati ugdymo užduotis, apsijungimo atsirado mano mokykla.
Kodėl tie tėvai kreipėsi į Franco Nembrini?
- Pirmiausia todėl, kad jautė, kad neužtenka vien šeimos kaip vietos auginti vaikus, bet kad jiems reikėjo kažkokio žmogaus, kuris tęstų namuose pradėtą darbą;
- Dar dėl to, kad jie jį pripažino kaip autoritetą, gebantį dirbti kartu su jais ugdomąjį darbą. O Franco tapo tokiu, nes sutiko didį mokytoją, didį ugdytoją, kun. Luigi Giussani, kunigą iš Milano, iš kurio patirties atsirado judėjimas „Bendrystė ir išsilaisvinimas“ (Comunione e Liberazione), šiandien paplitęs 54 pasaulio šalyse. Mokykla, kurioje mokau, savo udymo metodą perėmė iš metodo, pagal kurį ugdė kun. Giussani ir kuris aprašytas jo knygoje „Ugdymo rizika“.
Būtent Giussani sako, kad šeimos ugdomasis genialumas atsiskleidžia pasirenkant pagalbininkus, pasirenkant dėstytoją, mokytoją, mokyklą, draugą, kunigą, kuriam galima pasakyti: “Kartu su tavimi galiu tęsti ugdomąjį darbą su savo vaikais, tu turi pozityvią poziciją, žvilgsnį, kuris padeda ugdyti mano vaikus!”
Man atrodo, kad šis susitikimas gimsta iš tokio apsijungimo genialumo.
Bet tie tėvai, kurie tuo metu susibūrė ir kreipėsi dėl pagalbos į Franco Nembrini, suprato daug daugiau:
kad ugdymas prasideda nuo gėrio paveldo perdavimo vaikams, nuo perdavimo jiems teigiamos hipotezės, kurios pagalba reikia gyventi pasaulyje. Kun. Giussani šį paveldą, kuris ateina iš praeities ir kurį tėvai perduoda vaikams, vadina tradicija, tarsi jie sakytų vaikams: “Štai, duodu tau viską, ką turiu geriausia, viską, ką paveldėjau geriausia ir ko mokausi ir aš, ir kas man leidžia gyventi gyvenimą kaip žmogui, žvelgti į gyvenimą pozityviai.”
Be šios hipotezės, be pozityvios hipotezės, su kuria reikia pradėti, vaikai auga išsigandę, “užsiblokavę”.
Mokykloje labai gerai matomas skirtumas tarp tų vaikų, kurie atvyksta, būdami tikri dėl teigiamų dalykų, patiriamų šeimoje: galbūt jie nenuoramos, bet yra tikri, kad gyvenimas yra geras ir galima jį gyventi nebijant; kokie skirtingi tie, kurie galbūt gavo viską (drabužius, telefoną, atostogas), išskyrus tą teigiamą žvilgsnį į juos ir į gyvenimą: jie neužtikrinti, visuomet apimti nerimo, visuomet priversti įrodinėti, kad yra kažko verti, ir visų pirma savo tėvams.
2) Autoritetas
Bet šį gyvenimo pozityvumą vaikai turi matyti įsikūnijusį suaugusiajame, išgyvenamą suaugusiojo, o ne girdėti apie tai kalbant. Tai yra lemiamas vaidmuo, kurį vaidina autoritetas: vaikai labiau mokosi ne iš mūsų kalbų, bet iš mūsų širdies, iš to, kaip žiūrime į gyvenimą ir kaip jį gyvename.
Viena mano mokinė man rašė:
„Mokytojau, aš Jus laikau atramos tašku, kai aiškinate pamoką klasėje, ir suprantu, kad temos Jus labai domina: kai Jūs į mus žvelgiate, kupinas gyvybingumo, kai skaitote eiles arba gestikuliuojate, kalbėdamas apie Dantę. Suprantu, kad Jūs esate žmogus, turintis tvirtas šaknis ir nesileidžiantis vėjo blaškomas šen ir ten. Jūs tą įrodote visame kame, nes Jūsų šaknys yra giliai įaugusios ir išrauti jų neįmanoma. Aš norėčiau turėti tvirtas šaknis ir taip giliai įaugusias, kaip Jūs“.
Labai gražu: ši mano mokinė pastebėjo gilias šaknis ne iš to, ką aš sakau, bet pagal tai, kokį mane matė klasėje.
Vaikai turi tarsi šeštąjį jausmą, todėl, kai jie klausosi mūsų kalbant, girdi ne tiek tą, ką mes jiems sakome, bet jaučia mūsų širdį, kai mes tą sakome: ar ji virpa iš pozityvumo ar jau yra apsnūdusi ir nuobodžiaujanti. Įsivaizduokime, jeigu nuobodžiaujame mes, kaip gali jie būti susidomėję!
Paklausykite šio vaiko, kuris kalba apie vieną mano kolegą, dėstantį meną:
“Mane nustebino mokytojas, kuris pasakojo apie Romos paminklus ir buvo laimingas, ir aš jo akyse pastebėjau džiaugsmą, kurio pavydėjau”, “priešais paminklus mačiau, kad jo veidas nušvisdavo, ir jis ne tiek aiškino apie paminklus mums, kiek sau, nes jie jį domino. Todėl ir aš klausiausi su didesniu malonumu ir tai tapo įdomu ir man”.
Visas iššūkis yra tas, ar mūsų vaikai gali mūsų akių gelmėje, net ir esant visiems sunkumams ir vargams, pastebėti “pavydėtiną džiaugsmą”, ir čia nekalbame apie sentimentalų ar charakterio dalyką.
Kai įeinu į klasę, dažnai atsitinka, kad aš nesu geros nuotaikos arba esu pavargęs ar susirūpinęs, bet visada, prieš įeidamas į klasę, savęs klausiu: “Bet ar aš turiu kažkokį teigiamą dalyką gyvenime, ar susitikau kažką, kas man leidžia būti oriu šių vaikų akivaizdoje ir norėti su jais susitikti?”. Sakau tai aiškiai: aš tą sutikau krikščioniškoje patirtyje, tą sutikau, susitikdamas Jėzų Kristų ir, kai tai prisimenu, tampu iš esmės ramus, nes išgyvenu kasdienę patirtį, kad man atleidžiama, kad esu mylimas, toks, koks esu; ir vaikai pastebi šią esminę ramybę, kuri jiems teikia pasitikėjimo, kuri leidžia jiems žiūrėti į mus, suaugusius, tokius vargingus, kokie esame, kaip į galimybę, nušviečiančią jų gyvenimus:
- Vieną kartą įeidamas į klasę su labai stipriu galvos skausmu, pamačiau priešais save besišypsančius savo mokinius: Dievas man juos davė taip pat ir tą akimirką. Tuomet man išsprūdo garsiai: “Vis dėlto gyventi yra gera”. Įsivaizduokite, kad nuo tos dienos, kiekvieną dieną, kai įeinu į klasę, mano mokiniai pažiūri į mane ir sušunka: „Mokytojau, gyventi yra gera!“ O aš sakau: „Jūs teisūs, tai tiesa!“ Šioje klasėje yra vienas mokinys, sergantis širdies liga, jis turi labai sunkią širdies ydą ir jį bet kada gali ištikti infarktas. Jo mama man papasakojo, kad per Naujus Metus jo paprašė pasakyti tostą su palinkėjimais. Šis mano labai sunkiai sergantis mokinys pakėlė taurę, pasižiūrėjo į visus ir pasakė: “Mano mokytojas sako, kad gyventi yra gera! Na… tai tiesa!” ir visi šventė.
Kun. Giussani ir patirtis mums sako, kad vaikams reikia šito: suaugusiojo, galbūt ir pavargusio, su skaudančia galva, bet iš esmės įsitikinusio, kad gyventi gera. Štai ką įsisavina vaikai.
3) Supažindinimas su visa tikrove
Bet kur veda ugdymas? Koks jo kelias? Ką iš esmės reiškia ugdyti? Mane visada stebino kun. Giussani teiginys: tikras ugdymas yra supažindinimas su visa tikrove.
Tai – susitikimas tarp dviejų dalykų, kuriuos sukuria Dievas: mūsų vaikų širdies, kupinos tiesos, grožio, prasmės troškimo, ir tikrovės paslapties. Nereikia nieko pridėti, nes esmė jau yra: širdis, kurią turi kiekvienas vaikas, net ir beviltiškiausias, ir tikrovė su savo paslaptimi, kurią reikia atskleisti, mes ir vaikai, kaip nuotykyje. Pateiksiu pavyzdžių:
a) Medžių stebėjimas
Mano mokykloje skiriame daug laiko tikrovės stebėjimui: sodo medžių, dangaus, sniego, lietaus. Atrodo, kad tai banalu, bet vaikai nebėra įpratę žiūrėti į nieką: kompiuterio ir interneto pagalba viskas tampa greita, paviršutiniška ir virtualu. Kai kartu su jais sustoju ir žiurime į medį, pvz., klausiu: „Kokios spalvos yra kamienas?“, visi atsako: "Rudos". Bet kai sustojame pasižiūrėti į medžio kamieną ir jį apibūdinti, pastebime, kad esama stebinančios spalvų, formų, detalių įvairovės. Taip yra ir su rudeninių lapų atspalviais. Vaikai pradeda stebėtis kažkuo, kas visuomet buvo priešais jų akis, bet į ką jie niekada nežiūrėjo. Tikrovė pradeda atsiverti priešais jų akis, pripildydama juos nuostabos. Ši nuostaba yra sąmonės atsibudimo pradžia. „Aš“ pradeda prabusti čia. Aš mačiau, kaip vaikai pradeda atsibusti: ypač gerai prisimenu vieną išvyką autobusu, kurią mano mokinys Eduardas praleido tylėdamas, prisiplojęs prie lango ir žiūrėdamas pro jį. Tą rytą aš juos paraginau stebėti tai, kas mus supa ir į ką niekada nežiūrime: pievas, dirbamus laukus, kalnus. Po išvykos jo mama mūsų paklausė: “Bet kas gi atsitiko? Niekada nemačiau tokio savo sūnaus. Jis buvo labai patenkintas, turėjo daug ką papasakoti!” Kas atsitiko? Prasidėjo jo susitikimas su tikrove.
b) Geografija
Arba per geografijos pamoką mokomės apie ekonomikos aspektą, kuris yra vienas iš teritorijos veiksnių. Galima būtų jiems liepti išmokti knygos apibrėžimą, bet aš norėjau, kad mano mokiniai susipažintų su objektu iš esmės. Tuomet paėmiau popierinę nosinaitę ir paklausiau: kiek žmonių slepiasi už šios nosinaitės? Jie atsakė: “vienas”. Patraukiau nosinaitę toliau nuo savęs. O dabar? „Nė vieno“.
Tuomet pasakiau: “Ne, už šios nosinaitės yra šimtai žmonių, nes – ir papasakojau visą ekonominį procesą nuo pradžių – viskas prasidėjo vienoje Kanados girioje: žmonės nukirto medžius; kiti juos nuvežė į lentpjūvę, kurioje kiti žmonės juos supjaustė, paskui pardavė atliekas kitiems žmonėms, kurie iš atliekų išgavo celiuliozę; dar kiti žmonės ją nupirko ir iš jos pagamino popieriaus rulonus; kiti nupirko šiuos rulonus ir iš jų pagamino plonus sluoksnius, juos supjaustydami ir dekoruodami; dar kiti pagamo jiems pakuotes; kiti žmonės pasirūpino jų išplatinimu ir patalpinimu į prekybos centro lentyną, kur aš, turėdamas poreikį išsivalyti nosį, sumokėjau kasininkei, kad nusipirkčiau nosinaitę“.
Ir pasakiau: „Pagalvokite, kiek dešimčių žmonių, profesinių gebėjimų, techninių žinių, strateginių ir prekybinių sprendimų slypi už šios nosinaitės“.
Vaikai buvo priblokšti, iki kol viena jų sušuko: “Bet jeigu taip yra su nosinaite, tuomet taip yra ir su šiuo suolu, kėde, su mūsų drabužiais. Visų veidai švietė: neregimas ir realus pasaulis palengva atsiskleidė priešais jų akis ir jie į kiekvieną daiktą žiūrėjo ir netikėjo. Kol vienas tarė: „Bet tuomet taip yra su viskuo!”.
c) Istorija
Pirmoms pagrindinės mokyklos klasėms dėstau įvadą į istorijos studijas. Aš norėjau parodyti vaikams, kad istorija gimsta, susitikus praeities pėdsakams, istoriniams šaltiniams ir žmogaus troškimui suprasti savo dabartį, pasaulį, kuriame gyvena.
Kad tą padaryčiau, pabandžiau savo pirmai pagrindinės mokyklos klasei pristatyti patirtį, kuri jiems leistų suprasti pažinimo metodą, kuris naudojamas istorijoje. Tuomet šaltinius, susijusius su mano asmeniniu gyvenimu - nuotraukas, diplomus, dokumentus - paslėpiau didelėje valgyklos salėje. Tai buvo būdas padėti jiems suprasti ir tuo pačiu jiems prisistatyti. Vaikai pradėjo ieškoti, paskui surado šaltinius ir pradėjo apie tai diskutuoti su manimi. Buvo labai gražu žiūrėti, kaip, išjudinti smalsumo pažinti savo mokytoją, kuris jiems buvo paruošęs tą pamoką, jie pradėjo klausinėti, skaityti ir lyginti šaltinius: šaltiniai jiems siūlė hipotezes apie mano gyvenimo istoriją, kurias aš paskui patvirtinau arba ne, lygindamas jas su kitais šaltiniais. Buvo nuostabi pamoka, per kurią vaikų protas atsiskleidė labai galingai.
4) Laisvės rizika
Tačiau, ir einu link pabaigos, kun. Giussani mus perspėja, kad ugdymui neužtenka to, ką aprašėme: neužtenka supažindinti su tikrove, remiantis tradicija, pozityviu paveldu, kurį reikia perduoti, ir autoriteto, suaugusiojo, kuris įkūnija tai, kaip gyvuoja ši hipotezė.
Reikia neišvengiamo žingsnio, to, kurį lengviausiai linkstama pašalinti, kai vyksta ugdymas.
Reikia susidurti su vaiko laisve: per jo atliekamą patikrinimą to, ką jam perdavėme, jo kritiką ir jo laisvą prisišliejimą ar jo atmetimą: ar priimti tai, ką ugdytojas jam davė, ar atmesti. Kun. Giussani primygtinai sako, kad šį patikrinimą gali atlikti tik vaikas ir niekas kitas jo vietoje: neatlikus šio patikrinimo, kritikos ir vertinimo darbo, niekas iš to, ką gavo vaikas, negali tapti jo. Jis turės palyginti tai, ką jam davėme, su jo viduje esančiu kriterijumi: jo laimės, gėrio, tiesos poreikiais.
Žinoma, žiūrint iš ugdytojo pusės, tai rizika: ugdytojas rizikuoja viskuo dėl šio vaiko gebėjimo vertinti ir dėl jo laisvės priimti tai, ką jaučia esant jam tinkama. Tai rizika: ugdymo rizika.
Atkreipkite dėmesį, tai yra punktas, ties kuriuo žlunga daugybė ugdymo projektų, nes ši rizika kelia baimę, ir todėl pasirenkama ugdymą veikiau paremti taisyklėmis, sulaikyti vaiką, kad jis nepadarytų didelės žalos, vietoj to, kad būtų rizikuojama viskuo dėl jo laisvės vertinti. Bet čia ir yra visa esmė.
Čia taip pat norėčiau pateikti pavyzdžių:
a) Pirmasis yra apie mano tėvus. Mano tėvai, kurie priklausė krikščioniškai judėjimo „Bendrystė ir išsilaisvinimas“ patirčiai, mums visuomet leido jausti namuose tą draugystę, kurią jie patyrė, bet, pasiekus tam tikrą amžių, jie leido, kad mes, vaikai, pradėtume tolti nuo šios hipotezės. Aš jiems visada būsiu už tai dėkingas: tam tikru momentu aš pradėjau atmesti Bažnyčią, parapiją, parapijos namus; ir jie man dėl to niekada nepriekaištavo. Tik jie nesiliovė gyventi tuo, kas teikė jiems pasitenkinimą, laukdami, kaip sūnaus palaidūno tėvas. Paskui vieną gražią dieną ir man atsitiko tai, kas buvo atsitikę jiems: vieną popietę susitikau kunigą, kuriame aš pamačiau visą tą gyvenimą, kurio aš kankinamai ieškojau, tą laimę, kurios pradėjau ieškoti ir kurios neradau. Tas susitikimas buvo mano, toks savas, kad aš nebeapleidau tos krikščioniškos hipotezės kaip hipotezės, leidžiančios mėgautis gyvenimu. Bet jį sutikti turėjau aš ir jie prisiėmė riziką, kad aš įvertinčiau, prisimėmė taip pat ir tai, kad galiu viską mesti. Būsiu jiems dėkingas už tai, kad jie man leido išgyventi mano patirtį to, ką jie patys man buvo perdavę. Išties, laikui bėgant, aš pastebėjau, kad tai, ką buvau sutikęs, sutapo su jų ugdymu. Bet tam prireikė laiko, jų kantrybės, jų užtikrintumo.
b) Kitas pavyzdys: vienas mano labai geras draugas vieną vakarą susipyko su savo sūnumi. Tas vaikas tada jam pasakė, kad išeis iš namų. Tėvas pagalvojo apie tai akimirką ir metė jam iššūkį: “Eik!”. Jis rizikavo viskuo dėl jo laisvės. Vaikas išėjo! Bet, turėdamas širdį ir protą, šis vaikas greitai susigaudė, kad toli nuo namų negalėjo gyventi, kad jam reikėjo jo tėvų, taip pat ir tėvo. Bet įsivaizduokite tą tėvą, koks užtikrintumas ir koks nerimas! Lygiai kaip sūnaus palaidūno tėvas. Praėjus daugeliui valandų, vaikas sugrįžo ir pasakė: “Supratau!” Ir jis iš tiesų suprato: jis turėjo patikrinti savo laisve klaidingą hipotezę.
c) Kitas pavyzdys: mano mokykloje rytą meldžiamės, pradėdami dieną. Bet malda neprivaloma. Meldžiamės prieš pamokų pradžią, viename sodo kampe, kas nori ir su kuo nori. Visuomet įstabu matyti aplink tuos, kurie žaidžia futbolą ar juokauja, ir tą grupę, kuri kartu pusbalsiu meldžiasi. Smalsumo vedami, prisideda kiti. Bet tas, kuris prisijungia, tai daro dėl kažko, ką laiko patraukliu, įdomiu dalyku sau. Jei jie būtų verčiami, kiek laiko išliktų jų prisirišimas prie maldos?
d) Prieš dvejus metus mano aštuntos klasės mokiniai prasmuko į mergaičių persirengimo kambarį, kad pakvailiotų. Apie tai man papasakojo mano kolegė ir man pasiūlė juos apšaukti. Bet aš pagalvojau: “Ką jie supras, jeigu juos apšauksiu, bet nepriversiu jų įvertinti?”. Tuomet pradėjau pamoką apie bokštų dvynių griūtį, kurią buvau paruošęs. Tie patys mokiniai, kurie buvo iškrėtę tą kvailą išdaigą, kalbėjo, dalyvavo, mėgaudamiesi pamoka. Pamokos pabaigoje aš paklausiau jų: “Dabar įvertinkite: kas yra labiau žmogiška? Dalyvauti pamokoje, kaip tą darėte dabar, šitaip susidomėję, arba tai, ką padarėte šį rytą?” Atsakymas buvo aiškus iš jų veidų.
e) Arba pavyzdys iš aną kartą įvykusios išvykos į Florenciją, kai su savo kolegomis pastebėjome, kad vaikai mėtėsi apelsinais, kuriuos viešbutis jiems įdėjo į pietų paketą. Tai buvo labai bjaurus veiksmas: aš ir mano kolegos iš karto sustabdėme tą veiksmą (tai jau buvo pirmasis įvertinimas: dabar sustokite, nes darote bjaurų ir klaidingą dalyką), paskui mes greitai uždavėme vieni kitiems klausimus, kad kartu nuspręstume, ką daryti. Vienas iš mūsų, mokytojų, buvo pastebėjęs, kad gretimoje aikštėje, ant šaligatvių buvo pilna vargšų, kurie miegojo tarp skudurų ar prašė išmaldos. Tuomet pasiėmėme vaikus, atsakingus už tą tokį bjaurų veiksmą, iš visų kitų vaikų surinkome likusius apelsinus ir sumuštinius, kurių jie nebuvo suvalgę. Surinkome juos, paskui mes, keturi mokytojai, nuvedėme tuos šešis vaikus, kad jie padalintų apelsinus ir sumuštinius vargšams, buvusiems kitoje aikštėje. Buvo įstabu matyti vargšų, kuriems dalinome apelsinus, veidus ir suprasti, kad jiems sumuštiniai ir vaisiai buvo tikras lobis, tai buvo daug stipriau už bet kokį dalyką, kurį būtume galėję pasakyti vaikams; arba matyti vieno vargšų, kuris reikalavo daugiau, nedėkingumą.
Kai grįžome su kitais iki grupės, tie vaikai tylėjo ir buvo pripildyti patirties, kurią ką tik buvo išgyvenę. Galiausiai galėjome jiems pasakyti: dabar įvertinkite, įvertinkite tai, ką patyrėte.
Trumpai tariant: arba ugdymas veikia per akimirką, kai vaikai įsisavina tai, ką jiems perdavėme, ir tai įvertina pagal savo poreikius, arba tai, ką jie išmoksta, niekada netaps jų patirtimi.
Pabaiga
Žinoma, tam, kad drąsiai susidurtume su šia rizika, kad išlaikytume laisvės išbandymą, mes, suaugusieji, negalime būti vieni. Sena indų patarlė sako, kad “norint išugdyti vieną žmogų, reikia kaimo”. Tam, kad ugdymas būtų toks, kokį apibūdinome - supažindinimas su visa tikrove, kuriam reikia tradicijos, autoriteto, kuris įkūnytų pozityvią hipotezę, laisvės rizikos - negalima būti vieniems, nes kitaip viskas mus parbloškia: vaikų „ne“, tokia sudėtinga aplinkos situacija, kurioje gyvename, mūsų silpnumas ir trapumas.
Štai kodėl man yra lemiama krikščioniška patirtis: dalyvaudamas tam tikroje vietoje, krikščioniškoje bendruomenėje, Kristaus vienijamų draugų grupėje, aš kasdien patiriu atleidimą, atgimimą, galimybę atsikelti, kuri mane pataiso, mane atveria, man leidžia kiekvieną dieną vėl pradėti šį sunkų darbą, koks yra ugdymas. Patirdamas Kristaus gailestingumą man Bažnyčios apkabinime, aš kaip žmogus galiu apkabinti kiekvieną dieną vaikus, kurie yra man duodami, pradėti iš naujo, atleisti jiems, atskleisti visą savo žmogiškumą, bendraudamas su jais.
Taip ugdymas tampa patirtimi, kuri, užuot sekinusi, sugrąžina jaunatviškumą. Ir tuomet pastebi, kad stebuklai, kurie vyksta, nėra mūsų herojiškų pastangų, bet mums suteikiamos malonės, kuri kasdien atnaujinama, vaisius, kaip matyti iš laiško, kuriuo noriu užbaigti:
“Ačiū Jums, nes kiekviena Jūsų pamokų, Jūsų patarimų ir mūsų dialogų akimirka man buvo priežastis išgyventi pilnatvę ir atradimą. Jūs sugebėjote perduoti man savo atsidavimą visam tam, ką darote, ypač savo darbe. Ir tai yra pats didžiausias dalykas, kurio galėjote mane išmokyti: pilnatviškai, su atsidavimu gyventi gyvenimą kiekvienoje situacijoje. Prisimenu, kai rodėte mums mūsų mokyklos medžius, arba pasivaikščiojimą sniege tyloje, vėliau Jūsų patarimus dėl rašymo. Jūs mane išugdėte stebėti tikrovę, kad galėčiau vertinti, ir prisišlieti prie tikrovės, kad suprasčiau. Kad pilnai išgyvenčiau kiekvieną akimirką ir visame kame ieškočiau grožio, gardžiuodamasi juo. Per išvyką į Romą ar per paprasčiausią istorijos pamoką. Jūs mane išmokėte šių dalykų, kurių nebepamiršiu, nes man jie giliai įstrigo.”
Ši mergaitė nuostabiu būdu gavo tai, ką aš kiekvieną dieną gaunu iš malonės.
