Davide Prosperi
Mieli draugai, vėlyvą sausio 9-osios popietę mūsų mylimas Jesús Carrascosa, visų vadinamas „Carras“, iškeliavo į Dangų. Viešpats pasišaukė jį pas save praėjus kelioms savaitėms po to, kai jam buvo diagnozuota liga, kuri iš karto buvo nustatyta kaip rimta. Carras ištarė galutinį „taip“ Kristui šalia žmonos Jone ir draugų – būdamas su artimaisiais veidais šios nuostabios draugijos, kuriai, susitikęs kun. Giussani, nenuilstamai pašventė savo gyvenimą.
Susitikime su kun. Giussani jis rado įtikinamą atsakymą į tai, ko ieškojo: krikščionybė yra faktas, o šio fakto pažinimo būdas yra būti draugijoje draugų, kurie pripažįsta esantys bendrystėje, nes Kristus yra. Viename iš savo liudijimų per judėjimo moksleivių Velykų tridienį jis sakė: „Giussani sakė, kad tikėjimas yra Esaties atpažinimas, o tai reiškia, jog tai nėra susiję su tuo, kuris atėjo ir išėjo, kaip maniau būdamas vaikas. Jis taip pat sakė, kad melstis yra atminti šią Esatį, kuri yra atsakymas į visus mūsų klausimus. Visa tai supratau kun. Giussani ir jaunuolių, tokių kaip jūs, kurie jį sekė, dėka. Supratau, kad vienijantis principas – tai Tu; Kristaus Tu yra vienijantis principas, pažadinantis šį draugystės gebėjimą, kuris yra bendrystė. „Kur du ar trys susirenka mano vardu, ten ir aš“, „Aš būsiu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“, „Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, [meldžiu,] kad ir jie būtų mumyse, kad pasaulis įtikėtų.“. Tai, kad esame viena Jo dėka, yra gyvenimo laimė“.
Jis man buvo nuostabus draugas. Nors esu tikras, kad jis mėgaujasi Kristaus apkabinimu, dėl kurio išleido kiekvieną savo gyvenimo lašą neskaičiuodamas, šiuo metu man labai trūksta jo užkrečiamo entuziazmo, meilės ir nuolankios išminties.
Prieš pat Kalėdas nuvykau į Madridą susitikti su juo ir Jone. Mane pribloškė pamačius jį, nuovargio ir kančios varginamą, kupiną džiaugsmo, smalsumo ir prielankumo. Lygiai taip pat, kaip Jone, gerai žinodama, kas vyksta, man liudijo tvirtą pasitikėjimą. Sutikęs tokius vyrą ir moterį, laisvus nuo baimės ir skausmo grandinių, kurios paprastai kamuoja ligų atvejais, taip pat pradedi trokšti to paties džiaugsmo, to paties smalsumo, to paties prielankumo. Norisi prisirišti prie tokių žmonių, prie to ryšio, kuris ypatingu būdu parodo, kad yra kažkas daugiau: Kristus, „vienijantis principas, pažadinantis šį draugystės gebėjimą, kuris yra bendrystė“. Daugeliui iš mūsų Carras buvo tėvas, nes sekdami juo išmokome atpažinti tikrosios vienybės, tikros bendrystės principą. Taip buvo ir man: jis buvo mano tėvas tuo, kaip man siūlė tai, kuo pats seka, – Kristaus Esatį.
Pastaruoju metu man tai buvo dar aiškiau, matant, kaip su autentišku sumanumu ir meile, subrandintų dėkingumo ir maldos, buvo paprasta jam laikytis žingsnių, kurių mūsų prašė Bažnyčia. Ir pokalbiuose su juo sužinojau, koks susijaudinimas kyla tėvui, einant kartu su sūnumi tuo keliu, kurį jam kažkada parodė.
Maldoje su jumis visais, taip pat norėčiau išreikšti visą mūsų artumą ir dėkingumą bei mūsų apkabinimą Jone šiais švelniais žodžiais, kuriuos kun. Giussani pasakė per vienas Brolijos rekolekcijas: „Pagalvokite apie tokią Carras šeimą, kuri priėmė atsakomybę vadovauti judėjimo misijoms šešiasdešimt keturiose pasaulio šalyse: kokią žmoną jis turi turėti! Nes aš visada vyrams sakau: jūs tokie, jūs tikrai šaunūs, bet pirmasis nuopelnas yra jūsų žmonos, kuri leidžia tai daryti. Bet jo žmona yra panaši į jį“. Kad jis tai puikiai suvokė ir už tai buvo dėkingas, buvo aišku iš to, kaip jis visada į ją žiūrėjo iki paskutinių akimirkų.
Ačiū tau, Carras, už draugystę, ačiū už viską. Dabar, kai kontempliuoji Tėvo, kurį taip mylėjai, veidą, ir toliau lydėk mus, kartu tęsiant šią įdomią kelionę.
