Pranciškus lt.radiovaticana.va
Velykų oktavą užbaigiančio sekmadienio, Jono Pauliaus II pavadinto Gailestingumo sekmadieniu, centre yra šlovingos prisikėlusio Jėzaus žaizdos. Jis jas parodė apaštalams jau pirmą kartą jiems apsireikšdamas pirmosios dienos po šabo, Prisikėlimo dienos vakarą. Tą vakarą nebuvo Tomo ir kai kiti apaštalai jam sakė, jog buvo sutikę Viešpatį, jis jiems atsakė, kad kol nepalies tų žaizdų, netikės. Po aštuonių dienų Jėzus vėl pasirodė Paskutinės vakarienės menėje susirinkusiems apaštalams, tarp kurių buvo ir Tomas. Jis kreipėsi į jį ir pakvietė paliesti jo žaizdas. Ir tą akimirką šis nuoširdus žmogus, šis žmogus, mėgstantis pats asmeniškai viską patikrinti, puolęs ant kelių priešais Jėzų, tarė: „Mano Viešpats ir mano Dievas“ (Jn 20,28).
Jėzaus žaizdos yra papiktinimas tikėjimui, bet jos yra ir tikėjimo tiesa. Dėl to, prisikėlusio Kristaus kūne jos neišnyko, pasiliko, nes tos žaizdos yra nepaliaujamos Dievo meilės mums ženklas, jos reikalingos, kad tikėtume į Dievą. Ne tam, kad tikėtume, jog Dievas yra, bet kad tikėtume, jog Dievas yra meilė, gailestingumas, ištikimybė. Šv. Petras, kartodamas Izaijo žodžius, rašo krikščionims: „Jūs esate pagydyti jo žaizdomis“ (1 Pt 2,24, plg. Iz 53,5).
Šv. Jonas XXIII ir šv. Jonas Paulius II turėjo drąsos žiūrėti į Jėzaus žaizdas, paliesti jo žaizdotas rankas ir pervertą šoną. Jie nesigėdijo Kristaus kūno, nepasipiktino Juo, jo kryžiumi; jie nesigėdijo brolio kūno (plg. Iz 58,7), nes kiekviename kenčiančiame žmoguje matė Jėzų. Jie buvo drąsūs vyrai, Šventosios Dvasios įkvėpti tiesakalbiai, liudiję Bažnyčiai ir pasauliui Dievo gerumą ir gailestingumą.
Jie buvo dvidešimtojo amžiaus kunigai, vyskupai ir popiežiai. Jei matė šio amžiaus tragedijas, bet nepalūžo. Galingesnis juose buvo Dievas, stipresnis buvo tikėjimas į Jėzų Kristų, žmogaus Išganytoją ir istorijos Viešpatį, stipresnis buvo Dievo gailestingumas, apie kurį byloja tos penkias žaizdos, stipresnė buvo Marijos motiniška globa.
Šiuose dviejuose vyruose, kontempliavusiuose Kristaus žaizdas ir liudijusiuose jo gailestingumą, buvo apsigyvenusi „gyva viltis“ kart su „neapsakomu šlovingiausiu džiaugsmu“ (1 Pt 1,3.8). Viltį ir džiaugsmą Kristus dovanoja savo mokiniams ir niekas negali jų atimti. Šią viltį ir džiaugsmą išbandė ir užgrūdino išsižadėjimai, pažeminimai, kraštutinis artumas nusidėjėliams, pykinantis tos taurės kartumas. Tai viltis ir džiaugsmas, kuriuos abu šventieji popiežiai gavo dovanų iš prisikėlusio Viešpaties ir kuriuos savo ruožtu dosniai dalijo Dievo tautai. Ji jiems už tai amžinai dėkinga.
Šia viltimi ir šiuo džiaugsmu alsavo pirmoji Jeruzalės krikščionių bendruomenė, apie kurią mums kalba Apaštalų Darbų knyga (plg. 2,42-47). Tai bendruomenė, kuri gyveno tuo, kas Evangelijoje svarbiausia – meile, gailestingumu, paprastumu, brolybe.
Tokį Bažnyčios vaizdą prieš save turėjo Vatikano II Susirinkimas. Šv. Jonas XXIII ir šv. Jonas Paulius II bendradarbiavo su Šventąja Dvasia, siekdami atkurti ir atnaujinti Bažnyčios pirmapradę fizionomiją, kurią per amžius formavo šventieji. Neužmirškime, kad tai šventųjų dėka Bažnyčia eina pirmyn ir auga. Sušaukdamas Vatikano II Susirinkimą, šv. Jonas XXIII paliudijo nepaprastą klusnumą Šventajai Dvasiai; leidosi jos vadovaujamas būdamas Bažnyčios ganytojas, buvo „vadovaujamas vadovas“. Tai didi jo tarnystė Bažnyčiai; jis buvo Dvasiai klusnus popiežius.
Tarnaudamas Dievo tautai, šv. Jonas Paulius II buvo „šeimos popiežius“. Jis pats kitados yra pasakęs, kad šitaip norėtų būti minimas. Man malonu tai pabrėžti dabar kai kartu su šeimomis einame šeimoms skirto sinodo keliu, būdami tikri, kad jis mus iš dangaus palydi ir palaiko.
Abu šie nauji šventieji Dievo tautos ganytojai užtaria Bažnyčią, kad per šiuos dvejus Sinodo kelionės metus sielovadinėje tarnystėje Dievo tautai būtų klusni Šventajai Dvasiai. Abu jie mus temoko nesipiktinti dėl Kristaus žaizdų, įsigilinti į slėpinį Dievo gailestingumo, kuris visada viliasi, visada atleidžia, visada myli.
© Vatikano radijas
