Pranciškus lt.radiovaticana.va
Sausio 1 dieną bus švenčiama Pasaulinė taikos diena, jau 48-ąjį kartą. Tradiciškai šia proga skelbiama popiežiaus žinia, kurią šiemet Pranciškus skyrė temai „nebe vergai, bet broliai“.
Šią temą Šventasis Tėvas organiškai susiejo su praėjusių metų žinia, kurioje buvo kalbama apie žmonių tarpusavio brolybę, apie tai, kad negalime egzistuoti vieni be kitų, kad iš tiesų augame, kai vienas kitą sutinkame kaip lygų orumu ir laisve, teisingume ir meilėje.
Tačiau vieno asmens išnaudojimas ir pavergimas iš kito asmens pusės labai sunkiai sužeidžia žmonių bendrystę ir pašaukimą lygiems, oriems, teisingiems tarpusavio santykiams.
Šiemetinio laiško tema, rašo Pranciškus, yra pasiskolinta iš apaštalo Pauliaus laiško Filemonui, kurio apaštalas prašo priimti pastarajam priklausiusį vergą Onesimą kaip „brangų brolį“, nes jie abu yra krikščionys. Priklausymas Kristui, naujas krikščionio gyvenimas apima ir visuotinės brolystės, kurios pagrindas yra Dievo kūrime, atstatymą. Jis atnaujina visus tarpusavio santykius. Brolybė, patikslina popiežius, nereiškia vienodumo.
Deja, nuodėmės tikrovė daug kartų skaudžiai pažeidžia žmonių lygybę. Tai matome ir pirmuosiuose Biblijos puslapiuose, kuriuose pasakojama apie tai, kaip Kainas nužudė Abelį, savo brolį. Atmetus bendrystę ir brolybę yra kuriama pavergimo kultūra su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Nuo neatmenamų laikų žmonių visuomenėms yra žinomas pavergimo reiškinys. Buvo laikotarpių, kai vergovė buvo visuotinai priimta ir teisiškai reguliuojama, nustatant kas gimsta laisvu ir kas vergu, kas gali būti pavergtas ir kas gali būti išlaisvintas. Teisė priėmė, kad vienas žmogus gali būti kito žmogaus nuosavybė ir prekė. Po žmonijos sąžinės teigiamos pažangos vergovė buvo panaikinta, kaip nusikaltimas prieš žmogiškumą. Ir vis dėlto, nepaisant tarptautinių susitarimų ir veikimo strategijų, dar ir šiandien milijonai asmenų – moterų, vyrų ir vaikų – yra pavergti, gyvena be laisvės.
Šventasis Tėvas išvardijo pavergimo situacijas: tai gali būti pavergimas darbo sektoriuje, kaimuose ir miestuose, žemės ūkyje ar industrijoje, asmenims dirbant tokiomis sąlygomis, kurios neatitinka jokių orumo ir tarptautinių standartų. Tai gali būti migrantai, kurie išgyvenę mirtinus kelionės pavojus patenka į nežmogiškus sulaikymo centrus. Beje, dažnai būtent migrantai, neturėdami kitos išeities, sutinka su vergiškomis darbo sąlygomis. Dar kita didelė grupė yra seksualinio išnaudojimo aukos, tarp kurių nepilnamečiai, taip pat priverstinai ištekintos ar parduotos nuotakos. Kitos pavergimo formos yra prekyba organais, prievarta tapti kariu ar užsiimti neteisėta veikla.
Kokios yra pavergimo priežastys? Pirminę priežastį galima pavadinti ontologine: tokią žmogaus asmens sampratą, kuri leidžia su žmogumi elgtis kaip su daiktu. Kai nuodėmė sugadina žmogaus širdį, nutolina jį nuo Kūrėjo ir nuo brolių, tada kiti nebėra suvokiami kaip lygūs orume.
Greta šios ontologinės priežasties, neigiančios kito asmens žmogiškumą, yra kitos. Pirmiausia tai skurdas, atmetimas, menkas išsivystymas, kombinuotas su menkomis švietimo ir darbo galimybėmis. Dažnai pavergimo aukos yra tie, kurie bandė išsiveržti iš skurdo rato. Kita priežastis yra korupcija, sugedimas tų, kurie siekia praturtėti bet kuriuo būdu, kurie pirmenybę teikia pinigo dievaičiui. Dar kitos pavergimo priežastys yra konfliktai, nusikalstamumas ir terorizmas.
Ką mes galime padaryti, ką reikėtų daryti? Pirmiausia, atsikratyti bendro abejingumo klimato. Šiame kontekste popiežius priminė vienuolijų, ypač moterų, tylų ir milžinišką darbą, dirbamą jau dešimtmečiais, gelbstint, neretai sunkiomis ir pavojingomis sąlygomis, pavergimo aukas: tiesiogiai, psichologiškai ir dvasiškai, vėliau padedant integruotis į visuomenę.
Reikia didesnio institucijų įsipareigojimo – prevencijoje, aukų apsaugoje ir atsakingųjų persekiojime, pridūrė popiežius. Pasak jo, įsipareigojimas iš tiesų turi būti visuotinis: ne vien teisėsaugos, ne vien valstybių, bet ir nevyriausybinių institucijų, įmonių. Kad įveiktume pavergimo reiškinį, reikia tokios mobilizacijos, kuri savo mąstais prilygtų tam reiškiniui. Jo negali įveikti viena bendruomenė ar viena valstybė. Šventasis Sostas apie tai nuolatos kalba ir kuria konkrečias iniciatyvas, kuriomis padeda aukoms ir priešinamasi vergovės reiškiniui.
Trokštų pakviesti kiekvieną, pagal savo vaidmenį ir atsakomybę, broliškai veikti dėl tų, kurie yra vergovės būklėje, rašo Pranciškus, prašydamas neužmerkti akių, neskatinti vergovės perkant produktus, pagamintus vergišku darbu, įsipareigojant nevyriausybinėse asociacijose, galiausiai, nusišypsant gatvėje tam žmogui, kuris kitaip yra tarsi „nematomas“. Žinome, kad Dievas kiekvieno iš mūsų paklaus: „ką padarei savo broliui“? (Pr 4,9-10).
© Vatikano radijas
