Pranciškus
Brangūs broliai ir seserys, laba diena!
Sveikinu visus jus atvykusius ir dėkoju už jūsų šiltus jausmus! Sveikinu Kardinolus ir Vyskupus. Sveikinu kun. Julián Carrón, jūsų Brolijos prezidentą, ir dėkoju jam už tuos žodžius, kuriuos man skyrė visų jūsų vardu, taip dėkoju, kun. Julián, už tą gražų laišką, kurį parašėte, kviesdamas visus atvykti. Labai ačiū!
Pirmiausia prisimenu jūsų Įkūrėją, mons. Luigi Giussani, minint dešimtąsias Jo gimimo Dangui metines. Kun. Giussani yra man reikšmingas dėl kelių priežasčių. Pirmoji yra asmeniška, tai – gėris, kurį kaip žmogus ir kunigas iš jo gavau, skaitydamas jo knygas ir straipsnius. Kita priežastis yra tai, kad jo mąstymas yra giliai žmogiškas ir pasiekia giliausius žmogaus troškimus. Jūs žinote, kokia svarbi kun. Giussani buvo susitikimo patirtis: susitikti ne su idėja, bet su Asmeniu, su Jėzumi Kristumi. Tokiu būdu jis ugdė laisvę, vesdamas į susitikimą su Kristumi, nes Kristus mums dovanoja tikrąją laisvę. Kalbėdamas apie susitikimą, prisimenu „Mato pašaukimą“, tą Caravaggio paveikslą, priešais kurį aš ilgai stovėdavau San Luigi dei Francesi bažnyčioje, kaskart atvykęs į Romą. Nė vienas iš ten esančiųjų, net ir turtų troškęs Matas, negalėjo patikėti ta žinia, kurią perdavė į jį rodantis pirštas. Žinia, kurią skelbė gailestingai į jį žiūrinčios akys, kviečiančios sekti. Jis pajautė tą susitikimo nuostabą. Toks yra susitikimas su Kristumi, kuris ateina ir mus pakviečia.
Viskas mūsų gyvenime šiandien, kaip ir Jėzaus laikais, prasideda nuo susitikimo. Susitikimo su šiuo Žmogumi – dailide iš Nazareto, žmogumi kaip visi, ir tuo pat metu kitokiu. Prisiminkime Jono Evangeliją, kurioje pasakojama apie pirmąjį mokinių susitikimą su Jėzumi (plg. 1,35-42). Andriejus, Jonas, Simonas – jie pajuto žvilgsnį, kuris juos pervėrė iki pat gelmių ir artimai juos pažino, ir tai sukėlė netikėtumą, nuostabą, dėl kurios jie kaip mat prie Jo prisirišo... Arba kai po Prisikėlimo Jėzus paklausė Petro: „Ar myli mane?“ (Jn 21,15), o Petras atsakė „Taip“; tas „taip“ nebuvo valios pastangų rezultatas, nekilo vien iš žmogaus, Simono, apsisprendimo: visų pirma jis kilo iš Malonės, tai buvo tas „primerear”, Malonė pirma mus pasiekia. Tai buvo esminis Šv. Pauliaus, Šv. Augustino ir daugelio kitų šventųjų atradimas: Jėzus Kristus visuomet yra pirmas, aplenkia mus, laukia mūsų, Jėzus Kristus mus visada aplenkia; o kai mes ateiname, Jis jau mūsų laukia. Jis yra kaip migdolo žiedas: pražysta pats pirmas ir skelbia pavasarį.
Neįmanoma suprasti tokios susitikimo dinamikos, sukeliančios nuostabą ir prisirišimą, be gailestingumo. Tik tas, kas buvo paglostytas gailestingumo, iš tiesų pažįsta Viešpatį. Išskirtinis būdas susitikti Jėzų Kristų yra pajusti Jo gailestingumo švelnumą mano nuodėmei. Todėl kartais mane girdėdavote sakant, kad palankiausia vieta susitikti Jėzų Kristų yra mano nuodėmė. Tokio gailestingo apkabinimo dėka kyla noras atsakyti ir keistis, iš jo gimsta kitoks gyvenimas. Krikščioniškoji moralė nėra milžiniškos, savanoriškos pastangos tų, kas nusprendžia ir sugeba neklysti, tarsi tai būtų vieno žmogaus iššūkis visam pasauliui. Ne. Tai nėra krikščioniškoji moralė, tai visai kas kita. Krikščioniškoji moralė yra susijaudinimas ir atsakymas stebinančiam, nenuspėjamam, netgi pagal žmogiškuosius kriterijus „neteisingam“ gailestingumui To, kuris mane pažįsta, žino mano išdavystes ir vis tiek mane myli, gerbia, apkabina, vėl pakviečia, pasitiki manimi, manęs laukia. Krikščioniškoji moralė nereiškia niekada neklysti, bet visada atsikelti padedamiems Jo rankos, kuri mus palaiko. Tai taip pat yra Bažnyčios kelias: leisti, kad pasirodytų didis Dievo gailestingumas. Prieš kelias dienas naujiems Kardinolams pasakiau: „Bažnyčios kelias yra nieko amžiams neteisti; skleisti Dievo gailestingumą visiems žmonėms, kurie nuoširdžiai to prašo; Bažnyčios kelias yra išeiti iš savo užtvaro ir eiti ieškoti tų, kurie atitolę gyvena egzistencijos „periferijose“; visiškai priimti Dievo logiką“, t.y. gailestingumą (Homilija, 2015 m. vasario 15 d.). Bažnyčia taip pat turi pajausti tą džiaugsmingą akstiną visai žmonijai tapti migdolo žiedu, t.y. pavasariu kaip Jėzus.
Šiandien jūs taip pat minite šešiasdešimt metų nuo tada, kai buvo įkurtas jūsų Judėjimas, „gimęs, - kaip jums pasakė Benediktas XVI, - ne iš organizacinės hierarchijos valios, tačiau ištryškęs iš atnaujinto susitikimo su Kristumi, ir tokiu būdu, galima sakyti, iš impulso, kylančio tiesiai iš Šventosios Dvasios“ (Kalba per Comunione e Liberazione piligriminę kelionę, 2007 m. kovo 24 d.).
Per šešiasdešimt metų pradinė charizma neprarado savo gaivumo ir gyvumo. Tačiau prisiminkite, kad centras nėra charizma, centras yra vienas vienintelis, tai – Kristus, Jėzus Kristus! Jei į centrą pastatau savo dvasinį metodą, savo dvasinį kelią, savo būdą juo eiti, išklystu iš kelio. Visas dvasingumas, visos Bažnyčios charizmos turi būti „decentralizuotos“: centre yra tik Viešpats! Todėl kai Paulius Pirmajame laiške korintiečiams kalba apie charizmas, apie tokią gražią Bažnyčios tikrovę, apie Mistinį Kūną, baigia kalbėdamas apie meilę, t.y. apie tai, kas ateina iš Dievo, kas priklauso Dievui, kas mums leidžia Jį imituoti. Niekada to nepamirškite, kad turite būti decentralizuoti!
Taip pat charizmos negalima užkonservuoti distiliuoto vandens butelyje! Būti ištikimiems charizmai nereiškia „paversti ją akmeniu“, tik velnias „paverčia akmeniu“, nepamiršk! Būti ištikimiems charizmai nereiškia užrašyti ant pergamento ir įrėminti. Naudojimasis paveldu, kurį jums paliko kun. Giussani, negali būti susiaurintas iki prisiminimų, sprendimų ir elgesio normų muziejaus. Žinoma, reikia būti ištikimiems tradicijai, bet ištikimybė tradicijai, pasak Mahler, „reiškia išlaikyti gyvą ugnį, o ne garbinti pelenus“. Kun. Giussani tikrai jums neatleistų, jei netektumėte laisvės ir pavirstumėte muziejaus gidais ar pelenų garbintojais. Išlaikykite gyvą pirmojo susitikimo atminimo ugnį ir būkite laisvi!
Tokiu būdu, su Kristumi ir Evangelija centre, galite tapti „išeinančios“ Bažnyčios rankomis, kojomis, protu ir širdimi. Bažnyčios kelias yra išeiti ieškoti tų, kurie toli periferijose, tarnauti Jėzui kiekviename atstumtame, apleistame, tikėjimo netekusiame, Bažnyčia nusivylusiame, savo egoizme įkalintame žmoguje.
„Išeiti“ reiškia atsisakyti minties, kad mums pakanka savęs pačių, kokią formą ji beįgautų, reiškia išmokti klausytis tų, kurie nėra tokie kaip mes, mokytis iš visų su nuoširdžiu nuolankumu. Kai tampame vergais minties, jog mums pakanka savęs pačių, galiausiai imame praktikuoti „etiketės dvasingumą“: „Aš esu iš CL“. Tokia yra etiketė. Atsiranda pavojus patekti į daugybę įvairių spąstų, kuriuos mums paspendžia pasitenkinimas savimi pačiais ir žiūrėjimas į save veidrodyje, išvedantis mus iš kelio ir paverčiantis mus tiesiog nevyriausybinės organizacijos vadybininkais.
Brangūs draugai, norėčiau pabaigti dviejomis labai reikšmingomis kun. Giussani citatomis, viena yra iš jo gyvenimo pradžios, kita – iš pabaigos.
Primoji: „Krikščionybė niekada nėra įgyvendinama istorijoje kaip nekintanti pozicija, kurią būtina išsaugoti ir kuri yra visiškai priešinga naujovėms; krikščionybė yra išganymo pradžia, kuri įsileidžia naujovę ir ją išgelbsti“. Ji yra maždaug iš 1967-ųjų metų.
Antroji yra iš 2004-ųjų: „Ne tik kad aš neturėjau jokios minties kažką ‚įsteigti‘, bet aš tikiu, kad Judėjimo genialumas, kurį aš mačiau gimstant, slypi tame, kad buvo pajausta svarba skelbti, kaip reikia grįžti prie elementarių krikščionybės aspektų, prie to, kad krikščioniškasis įvykis yra jos originali pradžia, ir nieko daugiau“.
Tegul Viešpats jus palaimina, o Mergelė Marija apsaugo. Taip pat prašau, nepamirškite melstis už mane! Ačiū.
