Pranciškus www.meetingrimini.org
Vatikano valstybės sekretoriaus žinia
Vatikanas, 2015 m. rugpjūčio 17 d.
Gerb. Jo Ekscelencijai
Rimini vyskupui
mons. FRANCESCO LAMBIASI
Gerb. Jūsų Ekscelencija,
Šv. Tėvo ir savo vardu, siunčiu nuoširdžius sveikinimus Jums, XXXVI Rimini Susitikimo (Meeting), skatinančio draugystę tarp tautų, organizatoriams ir dalyviams.
Išraiškinguose ir poetiškuose žodžiuose - „Ko ilgiesi šiame ilgesy, o širdie, kurio taip netikėtai prisipildei?“ (M. Luzi) - kurie buvo parinkti šių metų susitikimo temai, akcentuojama „širdis“, kuri yra kiekviename iš mūsų ir kurią šv. Augustinas apibūdino kaip „neramią širdį“, kuri niekada nenurimsta ir ieško kažko, kas atitiktų jos laukimą. Šis ieškojimas yra išreiškiamas klausimais apie gyvenimo ir mirties prasmę, apie meilę, darbą, teisingumą ir laimę.
Bet tam, kad būtume verti atrasti atsakymą, reikia rimtai priimti savo žmogiškumą, visada puoselėjant šį sveiką nerimastingumą. Šiame kelyje, mums sako popiežius Pranciškus, „galima tiesiog pasiremti kokia nors dažna žmogiška patirtimi, kaip antai, naujo susitikimo džiaugsmas, nusivylimai, vienatvės baimė, užuojauta kito skausmui, nesaugumas ateities akivaizdoje, susirūpinimas dėl brangaus žmogaus“ (Evangelii gaudium, 155).
Čia matome iškylant vieną iš šiandienos pasauliui aktualių klausimų: kaip daugybės dalinių atsakymų, kurie pateikia „netikras begalybes“ (Benediktas XVI) ir kurie sukuria keistą „nejautros“ būklę, akivaizdoje atsakyti į klausimus, kuriuos kiekvienas nešiojasi savyje? Kaip gyvenimo sąstingio akivaizdoje pažadinti sąmoningumą? Bažnyčiai atsiveria žavingas kelias, kaip ir krikščionybės pradžioje, kai žmonės vargo, negalėdami drąsiai, stipriai ar rimtai išreikšti esminių gyvenimo klausimų. Ir, kaip atsitiko šv. Pauliui Areopage, kalbėti apie Dievą tiems, kurie sumenkino, cenzūravo arba pamiršo savo „kodėl?“ klausimus, tampa keistu dalyku, nutolusiu nuo realaus gyvenimo dramų ir išbandymų.
Todėl nė vienas iš mūsų negalime pradėti dialogo apie Dievą, jei nepajėgiame išlaikyti rusenančios švieselės, kuri dega mūsų širdyse, nekaltindami nė vieno dėl jo ribotumo – nes mes irgi esame riboti – ir nekeldami pretenzijų, bet priimdami ir išklausydami kiekvieną. Krikščionių užduotis, kaip mėgsta kartoti Popiežius Pranciškus, pradėti procesus, o ne užimti erdvę. Ir pirmasis žingsnis yra pažadinti to trūkumo, kurio pripildyta širdis, pojūtį ir kuris taip dažnai užspaudžiamas sunkumų ir nusivylimų svorio. Bet „širdis“ yra ir visada ieško.
Šiandienos drama yra gresiantis pavojus paneigti žmogaus tapatybę ir orumą. Neraminanti „ideologinė kolonizacija“ sumažina tikrųjų širdies poreikių suvokimą, kad pateiktų ribotus atsakymus, kurie neatsižvelgia į kiekvieno žmogaus meilės, tiesos, grožio, teisingumo paieškų užmojį. Visi esame šio laikmečio vaikai ir patiriame mentaliteto, kuris pateikia naujas vertybes ir galimybes, poveikį, bet jis taip pat gali sąlygoti, riboti ir gadinti širdį, siūlydamas atitolinančius, Dievo troškimą užgesinančius dalykus.
Bet širdis nepasitenkina, nes, kaip sakė popiežius Benediktas XVI, kalbėdamas San Marino jaunimui, „ji yra atvertas langas į begalybę“ (2011 m. birželio 19 d.). Kodėl turime kentėti ir po to mirti? Kodėl yra blogis ir prieštaravimai? Ar verta gyventi? Ar galima dar turėti vilties „trečiojo pasaulinio karo, kovojamo „dalimis““, akivaizdoje, kartu su tiek mūsų brolių, persekiojamų ir nužudytų dėl tikėjimo? Ar dar turi prasmės meilė, darbas, pasiaukojimas ir pastangos? Kuo baigsis mano ir tų žmonių, kurių mes nenorime prarasti, gyvenimas? Ką mes veikiame pasaulyje? Tai yra klausimai, kuriuos užduoda visi – jaunimas ir suaugusieji, tikintys ir netikintys. Kiekvienas, anksčiau ar vėliau, nors vieną kartą gyvenime, dėl kokio nors išbandymo ar džiugaus įvykio, apmąstydamas apie savo vaikų ateitį ar darbo prasmę, turi atsakyti į vieną ar keletą iš šių klausimų. Net ir labiausiai užkietėjęs nihilistas negali jų visiškai išrauti iš savo gyvenimo.
Gyvenimas nėra absurdiškas troškimas, trūkumas nėra ženklas, kad gimėme „klaidingi“, bet, priešingai, tai yra varpelio skambėjimas, įspėjantis, kad mūsų prigimtis skirta dideliems dalykams. Kaip rašė Dievo tarnas prelatas Luigi Giussani, „žmogiškieji reikalavimai yra užuomina apie galutinį atsakymą, esantį anapus patirtinių egzistencijos modalumų, šie reikalavimai yra to atsakymo implikatyvus teigimas. Jei būtų pašalinta „anapus“ hipotezė, tie reikalavimai būtų dirbtinai nuslopinti“(Religinis jausmas, 2000, p. 159). Odisėjaus mite kalbama apie ilgesį, kurį gali patenkinti tik begalybės tikrovė.
Todėl Dievas, begalinis Slėpinys, pasilenkė prie mūsų niekio, ištroškusio Jo, ir pasiūlė atsakymą, kurio laukia visi, net to nesuvokdami, o tuo tarpu jo ieško sėkmėje, piniguose, valdžioje, įvairaus pobūdžio narkotikuose, siekdami įgyvendinti savo laikinus troškimus. Tik Dievo kūrėjo iniciatyva galėjo užpildyti visą širdį; ir jis pats atėjo su mumis susitikti taip, kaip sutinkamas draugas. Todėl, būdami tikri dėl Jo Esaties, mes galime pailsėti ir audringoje jūroje. Popiežius Pranciškus sakė: „Net jei žmogaus gyvenimas buvo baisus, sugriautas blogų įpročių, narkotikų ar kitokių dalykų, Dievas yra jo gyvenime (...). Net jei žmogaus gyvenimas yra dirva, pilna spyglių ir piktžolių, ten visuomet lieka erdvės, kurioje gali išdygti gera sėkla. Reikia pasitikėti Dievu“ (La civiltà cattolica, 2013 m. rugsėjo 19).
Rimini Susitikimas su šių metų tema gali prisidėti prie esminės Bažnyčios užduoties, tai yra, neleisti, „kad kas nors tenkintųsi mažu, bet veikiau turi siekti, kad jis galėtų sakyti „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2,20) (Evangelii gaudium, 160), nes Jėzaus skelbimas, „tai – skelbimas, atsiliepiantis į kiekvieno žmogaus širdyje gyvą begalybės troškimą“ (ibid., 165). Jėzus „atėjo mums parodyti, padaryti matomą Dievo meilę mums (...). Aktyvią, realią meilę (...). Meilę, kuri gydo, atleidžia, pakelia nuo žemės, rūpinasi. Meilė, kuri prieina ir sugrąžina orumą. Orumą, kurį mes galime prarasti įvairiais būdais ir formomis. Bet Jėzus yra užsispyręs dėl to: paaukojo gyvenimą tam, kad mums sugrąžintų prarastą tapatybę (Popiežius Pranciškus, kalba Santa Cruz de la Sierra socializacijos centre, Bolivijoje, 2015 m. liepos 10 d.). Tai yra indėlis, kurį krikščioniškas tikėjimas gali suteikti visiems ir kurį Rimini Susitikimas gali liudyti pirmiausia per žmonių, kurie jį kuria, gyvenimus.
Todėl Šventasis Tėvas linki Susitikimo organizatoriams ir savanoriams eiti susitikti su visais ir palaikant troškimui jėga, grožiu ir paprastumu skelbti gerąją Dievo meilės žinią, Dievo, kuris ir šiandien palinksta ties mūsų trūkumu tam, kad pripildytų jį gyvybės vandeniu, trykštančiu iš prisikėlusio Jėzaus. Jis prašo melstis už jo tarnystę ir nuoširdžiai siunčia Jums, Ekscelencija, ir visiems Susitikimo dalyviams Apaštalinį Palaiminimą.
Pasinaudodamas proga, jungiuosi prie linkėjimų ir patvirtinu savo pagarbų prielankumą.
Kard. Pietro Parolin
Valstybės sekretorius
