Pranciškus lt.radiovaticana.va
Popiežius Pranciškus penktadienį Vatikane priėmė Vokietijos Acheno miesto ir Europos Sąjungos vadovų delegaciją, atvykusią įteikti jam Karolio Didžiojo premijos. Šia premija pagerbiami Europos vienybei nusipelnę asmenys, liudijantys ir skelbiantys solidarumo ir dialogo tarp tautų vertybes. Premija pavadinta Europos vienytojo imperatoriaus Karolio Didžiojo vardu, kuris Acheno miestą buvo pasirinkęs savo sostine.
Popiežių sveikino Acheno meras Marcel Philipp bei Premijos komiteto pirmininkas Jürgen Linden, Europos Parlamento pirmininkas Martin Schulz, Europos Komisijos pirmininkas Jean-Claude Juncker ir Europos Tarybos pirmininkas Donald Tusk. Premijos įteikimo iškilmėje dalyvavo keli anksčiau šia premija apdovanoti asmenys, tarp jų – Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Dėkodamas, popiežius Pranciškus savo kalbą pradėjo primindamas keletą labai svarbių Europos savybių – sumanumą ir išradingumą, sugebėjimą vis atsikelti po nesėkmių, nesitaikymą su suvaržymais. Ypatingas to patvirtinimas buvo Europos vienijimosi procesas, prasidėjęs po tragiškos Antrojo pasaulinio karo patirties. Tėvai steigėjai padėjo pamatus taikos tvirtovei, valstybių sąjungai, kuriamai ne prievarta, bet laisvu bendros gerovės pasirinkimu, visiems laikams atsisakant tarpusavio priešiškumo. Po daugybės pasidalinimų, galiausiai Europa atrado save ir pradėjo statyti savo namus.
Šiandien ta naujumo atmosfera, tas karštas troškimas kurti vienybę atrodo prigesęs. Mes, tos Europą suvienijusios svajonės vaikai, esame gundomi vis labiau pasiduoti savo egoizmui, žiūrėdami savo naudos ir statydami sienas. „Tačiau aš esu įsitikinęs, - sakė popiežius, - kad pasidavimas ir nuovargis yra svetimi Europos sielai ir kad dabartiniai sunkumai gali tapti galingu vienybės stimulu“.
„Kas tau atsitiko, humanistine Europa, žmogaus teisių, demokratijos ir laisvės gynėja? Kas tau atsitiko, Europa, poetų, filosofų, menininkų, muzikų ir rašytojų žeme? Kas tau atsitiko, Europa, tautų motina; motina didžiųjų žmonių, gyvybės kaina gynusių savo brolių orumą?“
Popiežius Pranciškus priminė, kad nacių mirties stovyklos siaubą išgyvenęs rašytojas Elie Wiesel yra pasakęs, jog šiandien Europai reikalinga „atminties transfuzija“. Reikia „atsiminti“, tai yra reikia kiek nors atsiribojus nuo dabarties įsiklausyti į mūsų protėvių balsą, prisiminti Europos vienybės kūrėjus, kurie ne tik svajojo apie Europos idėją, bet išdrįso radikaliai atsisakyti tų senų sambūvio modelių, kurie nešė mirtį ir griuvėsius. Robertas Schumanas 1950 m. gegužės 9 d. deklaracijoje, laikomoje pirmosios Europos bendrijos gimimo aktu, pasakė: „Europos negalima sukurti vienu mostu arba pagal vienintelį planą. Ji bus sukurta pasiekus konkrečių laimėjimų, kurie pirmiausia sudarys sąlygas atsirasti tikram solidarumui“.
Pasak popiežiaus, „atminties perpylimo“ reikia tam, kad galėtume semdamiesi įkvėpimo iš praeities, drąsiai spręsti šiandienos sudėtingus ir įvairialypius sunkumus, ryžtingai priimdami iššūkį „atnaujinti“ Europos idėją. Reikia Europos sugebančios kurti naują humanizmą, paremtą trimis savybėmis: sugebėjimu integruoti, sugebėjimu kalbėtis (dialoguoti) ir sugebėjimu kurti (gimdyti).
Kalbėdamas apie sugebėjimą integruoti, popiežius paminėjo filosofą jėzuitą Erichą Przywarą, kuris savo knygoje „Europos idėja“ kalba apie miestą kaip sambūvio vietą, susidedančią iš įvairių lygmenų ir instancijų. Daugelio mūsų miestų grožis glūdi tame, kad jie sugebėjo išsaugoti įvairių epochų, tautybių, stilių ir vizijų skirtingumą. Visko suvienodinimas, susiaurinimas, kai kurių elementų pašalinimas yra grožio priešingybė. Panašiai ir mūsų tautos istorijos tėkmėje integravo įvarius skirtingus elementus. Europos tapatybė visada buvo dinamiška ir daugiakultūrė. Apie nesugebėjimo integruoti keliamus pavojus jau Europos vienijimosi pradžioje Konradas Adenaueris yra pasakęs: „Vakarų ateičiai kelia grėsmę ne tiek politinė įtampa, kiek minčių ir jausmų suvienodinimo pavojus arba trumpai tariant – vienintelė gyvenimo sistema, atsakomybės vengimas, rūpinimasis tik savimi“.
Dėl to mes visi, sakė Pranciškaus, esame kviečiami visais įmanomais būdais ugdyti dialogo kultūrą, kuri padėtų atkurti visuomenės audinį. „Dialogo kultūros reikia mokytis, reikia askezės, kuri padėtų išmokti kitame žmoguje atpažinti savęs vertą pašnekovą, kuri padėtų į svetimšalį, migrantą, kitai kultūrai priklausantį žmogų žiūrėti kaip į subjektą, kurį reikia išklausti, gerbti ir vertinti. Dialogo kultūros ugdymas, į visas mokyklų programas įrašytas kaip ašis, sujungianti visus mokymo dalykus, padės jaunosioms kartos įskiepyti sugebėjimą spręsti konfliktus kitaip, nei mes esame pratę juos spręsti. Apginkluokime žmones dialogo ir atvirumo ginklais“, - sakė popiežius.
„Dialogas ir viskas kas su juo susiję mums primena, kad niekas negali būti tik stebėtojas. Visi, maži ir dideli, esame aktyvūs integruotos ir sutaikintos visuomenės kūrėjai. Dabartinė situacija mums neleidžia būti kitų žmonių kovų stebėtojais, bet visus mus kviečia prisiimti asmeninę ir socialinę atsakomybę“.
Ypatingai svarbus vaidmuo tenka jaunimui, kalbėjo popiežius. Jie yra ne mūsų visuomenės ateitis, bet dabartis. „Kaip galime įjungti jaunimą į kūrybos procesą, jei atimame iš jų dirbą, jei nesuteikiame jiems galimybės save ugdyti savo rankomis, savo protu ir savo energija?“
„Dėl to, reikia naujų, plačiau apimančių ir teisingų ekonominių modelių, orientuotų ne į mažumos interesus, bet tarnaujančių žmonių ir visuomenės gerovei. Jei norime mūsų visuomenėms oresnės ir taikios ateities, ją pasieksime tik sutelkdami pastangas į inkliuzyvumą, kuris garantuoja orų, laisvą, kūrybingą ir solidarų darbą“.
„Prie pavargusios, tačiau dar turinčios daug energijos ir galimybių Europos atgimimo gali prisidėti Bažnyčia, - pasakė popiežius. Jos užduotis tai misija skelbti Evangeliją, kuri šiandien visų pirma reiškia gydyti žmonių žaizdas, liudyti Kristaus artumą, drąsinantį ir guodžiantį jo gailestingumą“.
„Mintimis ir širdimi, su viltimi ir be tuščių nostalgijų, kaip sūnus motinoje Europoje atpažįstantis savo gyvenimo ir tikėjimo šaknis, aš svajoju naują Europos humanizmą, - sakė popiežius Pranciškus. Svajoju jauną Europą, sugebančią dar būti motina; motina, kuri turi savyje gyvybę, gerbia gyvybę ir teikia gyvenimo viltį. Svajoju Europą, kuri rūpinasi vaiku, kuri padeda kaip broliui prieglobsčio ieškančiam visko netekusiam atvykėliui. Svajoju Europą, kuri girdi ir brangina sergančius ir senus žmones, kad jie nebūtų paversti neproduktyviomis atliekomis. Svajoju Europą, kurioje būti migrantu tai ne nusikaltimas, bet kvietimas labiau rūpintis žmogaus orumu. Svajoju Europą, kurioje jaunimas kvėpuoja sąžiningumo oru, myli kultūros grožį ir paprastą gyvenimą, nesuterštą konsumizmo užgaidomis, kurioje tuoktis ir susilaukti vaikų – tai didžiulė atsakomybė ir džiaugsmas, o ne problema, žinant, kad trūksta stabilaus darbo. Svajoju Europą kuri gina visų teises, neužmiršdama ir visiems skirtų pareigų. Svajoju Europą, apie kurią nebūtų galima sakyti, kad rūpinimasis žmogaus teisėmis buvo paskutinė jos utopija.“
© Vatikano radijas
