Davide Prosperi Osservatore Romano
Mane palietė ir verčia susimąstyti gausus ir šiltas ispanų tautos dalyvavimas neseniai vykusiame apaštališkajame Leono XIV vizite. Manau, kad viena iš tokio šilto prisišliejimo priežasčių glūdi šiuose paties Pontifiko Ispanijos Parlamente ištartuose žodžiuose: „Bažnyčia “eina su žmonija”, dalijasi jos viltimis ir žaizdomis, išklauso kiekvienos epochos klausimus“. Manau, kad tai žodžiai, kurie apibūdina ir atspirties tašką, iš kurio reikia žvelgti į pirmąją Leono XIV encikliką Magnifica Humanitas.
Tai – intensyvus ir labai struktūruotas tekstas, kuriame Popiežius pasiūlo savitą vertinimą apie epochinį pokytį, kurį patiriame ir kurį paženklina „skaitmeninė revoliucija“. Dirbtinis intelektas, kuris yra jos viršūnė, kapiliariškai smelkiasi į visas žmonių ir visuomenių gyvenimo sritis, turėdamas neregėtą transformacijos galią ir žadėdamas perdėtą efektyvumą, tačiau tuo pačiu jis mus verčia klausti savęs, kas mes esame ir ko iš tiesų ieškome. Čia ant kortos pastatytas – dėl priežasčių, kurias Leonas XIV tiksliai paaiškina – „žmogaus asmens apsaugojimas“. Priminęs mūsų atsakomybę dėl dirbtinio intelekto naudojimo, bet taipogi ir dėl jo kūrimo („Negalime dirbtinio intelekto laikyti moraliai neutraliu. Iš tiesų, kiekvienas žmogaus sukurtas objektas atsineša pasirinkimus ir prioritetus“, Mh 104), Popiežius iškelia pagrindinį klausimą: ką reiškia saugoti žmogiškumą ir ko negalime prarasti? „Rizika yra ne tik ta, kad kai kurios technologijos bus naudojamos netinkamai, bet ta, kad technokratinė paradigma, į kurią esame panardinti ir kurią sustiprina skaitmeninė revoliucija bei dirbtinis intelektas, antižmogišką požiūrį mums gali pateikti kaip teisingą ir normalų“ (112).
Ideologijos, kurios sudaro „kai kurių technologinės galios centrų“ veikimo foną, t.y. transhumanizmas ir posthumanizmas, į žmogišką būtybę žvelgia kaip į evoliucijos etapą, kuris turės būti įveiktas. Tai mąstymo būdas, kuris įsiskverbia ir į mus. „Mūsų santykis su gyvenimu šiandien atrodo patiriantis krizę. Visa, kas pasirodo kaip “ribotumas” – negebėjimas, liga, senatvė, kančia, pažeidiamumas – linkstama aiškinti visų pirma kaip trūkumą, kurį reikia ištaisyti“. O krikščionišku požiūriu ribotumas ir baigtinumas yra neatskiriama žmogaus prigimties dalis, ir būtent būdamas trapus, per jį žmogus pažįsta save patį ir mokosi mylėti kitą, kas nėra jis pats, atsiverdamas „Dievo ir kito veido atpažinimui“, ir taip gali „pripažinti savo ir kito orumą kaip neliečiamą“ (118-122).
Magnifica humanitas yra enciklika, kuri kviečia žiūrėti į tikrovę atmerktomis akimis, rūpinantis kiekvienos žmogiškos būtybės likimu. Ji turės būti atidžiai skaitoma ir apmąstoma; todėl artimiausiais mėnesiais ketiname ją padaryti judėjimo Comunione e Liberazione gyvenimo dėmesio centru, ragindami su ja dirbti. Tačiau jau dabar norėčiau pabrėžti vieną aspektą: dirbtinio intelekto galimybių ir rizikų akivaizdoje Popiežius neragina užimti gynybinės pozicijos, bet pabrėžia skubų „ugdymo aljanso skaitmeninei erai“ poreikį. Esant spaudimo ir iššūkių situacijai, kurioje gyvename, „ugdymo pasaulis įgyja lemiamą svarbą“ ir jame mokykla – šalia šeimos – užima centrinę vietą. Išties, „visapusiškas žmogaus vystymasis“ neišvengiamai ir būtinai vyksta per ugdymą, gebantį formuoti kritinį ir kūrybišką mąstymą ir, vadinasi, autentišką laisvės ir atsakomybės gebėjimą, susidūrus su problemomis. O ugdymo procesams reikalingas tinkamas „brendimo, susidūrimo su tikrove anapus regimybių laikas ir kantrus kelias“ bei „drauge leidžiamas laikas, kad išmoktume, ir patikimi santykiai“ (139-147).
Tai - iššūkis, kurį mes, užaugę tikėjime, sekdami kun. Giussani – kuris jaunimo ir tautos ugdymui atidavė visą savo gyvenimą – pavyzdžiu, ypač intensyviai pajaučiame. Jis iš naujo primena mūsų užduotį pasaulyje, gyvenimo aplinkoje ir kontekste. Jaučiamės dar labiau asmeniškai įsitraukę ir trokštame būti dalimi to darbo, į kurį mus kviečia Popiežius: tapti „vilties audėjais“ (245). Būtent šios vilties, kurią Leonas XIV liudija net pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis – tokiomis kaip karai, kurie niokoja dabartinį pasaulio gyvenimą, išreikšdami „galios kultūrą“, apie kurią kalbama paskutiniame, esminiame enciklikos skyriuje – šiandien pasauliui reikia kuo skubiausiai.
Davide Prosperi, Comunione e Liberazione brolijos prezidentas
