Bendruomenės mokyklos metodo metmenys (1992) - Bendruomenės mokyklos metodas

Bendruomenės mokyklos metodo metmenys (1992)

Kun. Giussani ir Nacionalinės CL tarybos diskusijos užrašai

Judėjimo pasiūlymas yra sistemingai kritiškai pateiktas Bendruomenės mokykloje. Ji atspindi svarbiausią turinį, į kurį reikia sutelkti dėmesį, ir yra atskaitos taškas vertinimui ir lyginimui.

Darbas su Bendruomenės mokyklos tekstu yra pats konkrečiausias būdas, kad būtų išlaikytas metodiškas ryšys su judėjimo charizma.

Charizma yra Šventosios dvasios dovana, kuri veikia visos Bažnyčios labui, panaudodama temperamentą, laiką ir erdvę, panaudodama žmogiškumą. Tai viena svarbiausių temų [...]: suprasti, kad Šventoji Dvasia naudoja žmogiškumą reiškia suprasti, kas yra katalikybė.

Būtent ištikimybė charizmai kuria esatį ir misiją; patirtis gimsta ir leidžia žmogui augti su gebėjimu tapti esatimi tik per ištikimybę charizmai.

Judėjimo charizmos „genialumas“ yra metodinis, ugdomasis. Judėjimas atsirado iš susirūpinimo, kad jaunimas pažintų Kristų taip, kad jo buvimas taptų jiems įtikinamas.

Judėjimo metodas nurodomas žodžiu „įvykis“: atskleisti Kristaus buvimą kaip esantį įvykį. Būtent dabarties įvykyje Kristus įtikinamai apsireiškia. Visa Judėjimo metodika yra pakeisti besikartojančias kategorijas ar atpasakotas kalbas įvykiu.
Moralumas gimsta kaip siekis savo gyvenimą paskirti tam įvykiui, kurį sutikome ir į kurį buvome įtraukti, siekis priklausyti ir, vadinasi, palyginti savo gyvenimą su tuo, kas yra judėjimas.
Draugija tampa įvykiu, taigi ir moralumo šaltiniu, nes yra sukurta taip, kad kiekvienam taptų lengviau lyginti viską, ką išgyvena, su judėjimo pasiūlymu.

Štai tas konkretus būdas išlaikyti santykį su charizma: atsiduoti įvykiui ir taip leisti jam prasiskverbti. Tokio įvykio pradžia turėtų būti to, kas vadovauja, asmeninė atsakomybė, kad jo ryšys su tuo, ką sako kitiems, būtų rimtas. Tai išjudina draugijos gyvenimą kaip įvykį.

Jeigu Bendruomenės mokykla yra susiaurinta iki “pokalbio” kategorijos, ji neleidžia judėjimui plėtotis. Jeigu ji yra darbas, atskaitos taškas lyginimui, tada Bendruomenės mokykla tampa žavinčiu įvykio veiksniu.

Tai, ką reikia perduoti yra palyginimo entuziazmas ir grožis. Palyginimas savyje turi egzistenciškai dramatišką sudedamąją dalį, nes jeigu žmogus atlieka sugretinimo veiksmą, tuomet jis turi ir taisytis. O būtent tai ir veikia žmogų ugdomai: verta sekti tik tokiu, kuris pats seka. Tai, kas netampa būtinumu keistis yra netikra, net jeigu tai teisingai kartojama kalba.

Bendruomenės mokykla turi būti daroma atliekant rimtą palyginimą su tekstu, o ne sekant savo susirūpinimų eiga.

Kaip Bendruomenės mokykla tampa palyginimo darbu? Visų pirma, turi būti skaitoma, kartu aiškinantis žodžių prasmę. Ne interpretacija, bet pažodinis sekimas. Tai viduramžių mokyklinio metodo atgaivinimas: skaitymas toks pažodinis, kad komentarai būdavo rašomi paraštėse. Reikia tapti teksto mokiniais.
Antra, reikia suteikti erdvės palyginimo pavyzdžiui tarp to, kas išgyvenama ir to, kas perskaityta. Reikia klausti, kaip tai, kas buvo perskaityta ir bandyta pažodžiui suprasti, leidžia vertinti gyvenimą, vertinti tai, kas įvyko prieš dieną, tai, kas vyksta šiuo metu pasaulyje ir savame gyvenime.
Taip Bendruomenės mokykla tampa misionierišku gestu ir neturi būti “vidinė seminarija”. Kaip Bendruomenės mokykla gali būti tinkama man, jeigu nematau jos kaip kupinos vilties pažado ir tam žmogui, kurį sutinku gatvėje, arba bendramoksliui ar bendradarbiui? Jeigu ji tinkama man, kodėl negali būti tinkama ir jam? Kai pasiūlau ją kitam, tarp manęs ir jo atsiranda žmogiška vienybė, žmogiškas troškulys, kuris mus vienija, ir atsakymo inkaras, kuris spindi man ir kitam.

Bendruomenės mokyklos vadovas turėtų būti toji versmė, kurioje ši akimirka iškyla kaip įvykis. O jis tampa ta versme, jeigu tai, kas skaitoma, sukrečia ir jį patį tiek, kad diskretiškai ir be sentimentalizmo, jis galėtų tarti: “Suprantu, kad ši konkreti teksto dalis visų pirma leidžia vertinti mano gyvenimą”. Priešingai, jeigu tas, kuris vadovauja Bendruomenės mokyklai, žmones užkrauna savo mintimis, pripratina kiekvieną sekti savosiomis.

Bendruomenės mokykla turi būti jautriai suvokta, išgyventa ir iškentėta to, kuris jai vadovauja. Pastarasis būtent dėl to nustoja būti “profesorišku” ir tampa, kaip visi, vienu iš tų, kuris ieško. O tam, kad tas ieškojimas nebūtų intelektualinis, reikia, kad jis būtų klausimas. Ši paieška ir šis klausimas sukuria tikrą prisirišimą.

Bendruomenės mokykla grindžiama ne išskirtiniais gestais, bet yra veikiau kasdienis darbas.

Neproduktyvu Bendruomenės mokyklos darbą pakeisti kažkokiu kitu savo įsivaizduotu dalyku; tai būtų nesąmoningas savo nesugebėjimo atlikti Bendruomenės mokyklos darbą pripažinimas

[Publikuota CL - Litterae Communionis, (1992 m.), Nr. 12, psl. I-IV]

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Webmaster / Note legali / Credits