2012 m. lapkričio 1 d. - Julián Carrón laiškai

2012 m. lapkričio 1 d.

Po Sinodo apie naująjį evangelizavimą

Brangūs draugai,

ką tik sugrįžęs iš Vyskupų Sinodo, noriu su Jumis pasidalinti tuo, ką manau esant labiausiai lemiamu dalyku iš išgyventos patirties, kaip nuoroda mūsų keliui.

Kaip žinote, Sinodo tema buvo „Naujasis evangelizavimas krikščionių tikėjimo perdavimui“. Atskaitos tašku tapo konstatavimas, šiandien visiems akivaizdus, kad tikėjimas nebėra savaime suprantama prielaida. Ši situacija nėra susijusi tik su tikėjimu kaip asmenine patirtimi, bet turi padarinių ir tautų gyvenimui; dėl to derlingos žemės gali virsti nesvetinga dykuma. Jau regime nemažai šio „dykumėjimo“ ženklų: kritinė ugdymo padėtis, ekonominė krizė, politinė sumaištis, pasitikėjimo stoka, smurtas santykiuose, socialinio gyvenimo beviltiškumas... Galbūt reikšmingiausias šio „dykumėjimo“ ženklas yra negebėjimas įžvelgti to, kas leistų atsigauti; to nesugeba net ir įžvalgiausi stebėtojai, kurie visuomet pasiruošę iškelti tai, ko trūksta, bet yra bejėgiai, kai reikia pateikti pasiūlymus, kad pradėtume iš naujo.

Šiame kontekste jaudinantis dalykas yra matyti, kad tokia institucija kaip Bažnyčia, turinti 2000 metų istoriją, dar laisvai save kvestionuoja. Juolab, kad vienas iš dažniausiai girdėtų kvietimų Sinodo salėje buvo raginimas skubiai atsiversti. Visi suvokėme, kad, siekiant atgaivinti dykumą, nepakanka pakeisti strategijas ir neužtenka netgi parengti pastoracinius planus. Reikia tikro asmeninio ir bažnytinio atsivertimo. Suvokėme, kad be atsivertimo naujasis evangelizavimas negalimas. Paprasta priežastis: mes, Bažnyčios nariai, irgi jaučiame šį tikėjimo susilpnėjimą, dėl kurio atsidūrėme dabartinėje situacijoje. Ne atsitiktinai Šventasis Tėvas paskelbė Tikėjimo metus būtent tam, kad padėtų mums vėl atrasti tikėjimo dovaną ir grožį.

Taigi nuo ko vėl pradėti?

Nuo pat pirmos Sinodo dienos Popiežius uždavė esminį klausimą: „Dievas prabilo, tikrai nutraukė didžią tylą, pasirodė, bet kaip galime šią tikrovę pateikti šiandienos žmogui, kad ji taptų išganymu?“ (2012 m, spalio 8 d.).
Ir pateikė aiškų atsakymą: „Mes negalime „daryti“ Bažnyčios, galime tik leisti pažinti tai, ką padarė Jis. Bažnyčia neprasideda nuo mūsų „veiklos“, bet nuo Dievo „veiklos“ ir „kalbėjimo“. Juk Apaštalai po kelių susirinkimų nepasakė: dabar norime sukurti Bažnyčią, ir steigiamojo susirinkimo metu esą būtų parengę jos įkūrimą. Ne, jie meldėsi ir maldoje laukė, nes žinojo, kad tik pats Dievas gali įkurti savo Bažnyčią, kad Dievas yra pirmas veikėjas: jei Dievas neveikia, mūsų dalykai lieka tik mūsų ir yra nepakankami; tik Dievas gali paliudyti, kad kalba ir kalbėjo Jis“.

Mūsų indėlis gali įsiterpti tik į dinamizmą, kuriam pats Dievas leidžia veikti per savo Dvasią. „Tik tai, kad Dievas veikia pirmiau, padaro įmanomą mūsų ėjimą keliu, mūsų bendradarbiavimą, ir tai visada yra bendradarbiavimas, o ne grynas mūsų sprendimas. Todėl svarbu visuomet žinoti, kad pirmas žodis, tikroji iniciatyva, tikroji veikla išeina iš Dievo ir, tik įsiterpdami į šią dievišką iniciatyvą, tik melsdami šios dieviškos iniciatyvos, mes taip pat galime tapti - su Juo ir Jame – evangelizuotojais. Dievas visuomet yra pradžia“ (Benediktas XVI, 2012 m. spalio 8 d.). Tik tas, kas leidžiasi „pagaunamas“ Dievo, kuris tapo artimas Kristuje, galės atsakyti į naujojo evangelizavimo iššūkį. „Tikrieji naujojo evangelizavimo herojai yra šventieji“ (Benediktas XVI, 2012 m. spalio 28 d.).

Girdėdamas kvietimą atsiversti, kuris sklido iš Sinodo salės, negalėjau neprisiminti kvietimo, kurį mums pateikė kun. Giussani prieš daugelį metų Viterbe, ragindamas mus „atgauti savo pašaukimo ir savo atsidavimo tiesą“. Juk ir mes, mums sakė, rizikuojame „susiaurinti savo atsidavimą iki socialinio-pedagoginio metodo teorizavimo, iki iš to išplaukiančio veiklos sureikšminimo ir iki jo gynimo politikoje, užuot vėl teigę ir siūlę žmogui, savo broliui, gyvenimo faktą“. Kun. Giussani klausdavo: „Tačiau kuo remiasi gyvenimo faktas? Kur yra gyvenimas? Gyvenimas esi tu“. Ir vis dėlto labai dažnai mums ši pozicija atrodo per mažai konkreti, nereikšminga istorijoje, tam tikras „religinis sprendimas“. Išties, tęsdavo kun. Giussani: „daugeliui mūsų tai, kad išganymas yra Jėzus Kristus ir kad gyvenimo ir žmogaus išsilaisvinimas, čia ir anapus, yra nuolatos susijęs su susitikimu su Juo, tapo „dvasiniu“ kvietimu. O konkretūs dalykai esą yra kiti: tai atsidavimas profsąjungai, tam tikrų teisių „prastūmimas“, organizavimas, taigi susirinkimai, bet ne kaip kokio nors gyvenimiško poreikio išraiška, bet veikiau kaip gyvenimo pažeminimas, našta ir mokėtinas mokestis kažkokiai organizacijai, kurios gretose dar esame dėl nepaaiškinamos priežasties“. Ir baigdavo taip: „Mūsų metodo tiesa turi būti atgauta iš pradžių, kad mumyse, tarp mūsų ir ten, kur esame, atgytų gyvenimas. Turime vėl grįžti prie visos dinamikos pradžios suvokimo“.

Kokia buvo pradžia?

„Judėjimas atsirado iš esaties, kuri įsitvirtindavo ir įnešdavo į gyvenimą sektino pažado iššūkį. Bet po to šios pradžios tęstinumą patikėjome kalboms ir renginiams, susirinkimams ir darytiniems dalykams. Nepatikėjome to savo gyvenimui, todėl pradžia labai greitai liovėsi būti tiesa, siūloma mūsų asmeniui, ir tapo dingstimi atsirasti asociacijai, realybei, ant kurios reikia užkrauti atsakomybę už savo darbą ir iš kurios reikia reikalauti dalykų išsprendimo. Tai, kas turėjo būti iššūkio priėmimas ir, vadinasi, gyvas sekimas, tapo paklusimu organizacijai“.

Kad galėtume kitiems žmonėms, savo broliams, pasiūlyti gyvenimo faktą, reikia, kad kiekviename iš mūsų subręstų tokia mūsų pirmapradės priklausomybės savimonė, kuri leistų mums atgimti bet kokioje tamsoje; ir reikia būti tiek „pagautiems“ Kristaus įvykio, kad Jo atminimas persmelktų mūsų dienas, nes niekada nesu toks pats savimi, kaip tada, kai Tu, Kristau, man „įvyksti“ ir mane pripildai savo esatimi. Taip galėsime gyventi gyvenimą, kaip pašaukimą, kur „kiekvienas dalykas, kiekvienas santykis, kiekvienas džiaugsmas, kaip ir kiekvienas sunkumas, randa savo galutinę prasmę, tapdamas proga ryšiui su Begalybe, Dievo balsu, kuris nuolatos mus kviečia ir ragina pakelti žvilgsnį, atrasti prisišliejime prie Jo visišką savojo žmogiškumo išpildymą“ (Benediktas XVI).

Tam, kad mūsų gyvenimas galėtų taip pasikeisti, reikia, kad būtume pasirengę atsiversti, t.y. sekti, vadovaudamiesi kun. Giussani kvietimu: „Sekimas yra troškimas vėl išgyventi patirtį žmogaus, kuris tave provokavo ir provokuoja savo buvimu bendruomenės gyvenime, yra troškimas dalyvauti to žmogaus gyvenime, kuriame tau duodama kažkas Kitas, ir tai yra tas Kitas, kuriam esi pasišventęs, kurio sieki, prie kurio nori prisišlieti šiame kelyje“.

Tik tas, kuris yra pasirengęs sekti mokytoju, stengdamasis vėl išgyventi jo patirtį, galės įnešti situaciją atitinkantį indėlį. „Tokie yra naujieji evangelizuotojai: asmenys, kurie patyrė, ką reiškia būti atnaujintiems Dievo per Jėzų Kristų. Jiems būdingas širdies džiaugsmas ir jie su psalmistu taria: „Didžius dalykus Viešpats mums padarė: buvome pilni džiaugsmo (Psal 125,3)“ (Benediktas XVI, 2012 m. spalio 28 d.). Tik tapdami „naujais kūriniais“, galėsime parodyti gyvenimo tikėjime grožį, atskleisdami kasdienybės tikrovėje mums atsitikusią naujieną per tai, kaip skirtingai gyvename visiems įprastą gyvenimą, nuo darbo iki laisvalaikio, kaip skirtingai naudojame protą ir laisvę, priimame aplinkybes, gyvenimą ir mirtį, atsakome į mūsų brolių poreikius ir dalyvaujame viešajame gyvenime.

Šiais laikais, to, kas atsitinka mūsų judėjimui, akivaizdoje aš dažnai prisimenu Izraelio tautos patirtį. Tikiuosi, kad mums neturi atsitikti tas, kas atsitiko jai: atsisakiusi klausyti pranašų kvietimų, tauta buvo ištremta. Tik tuomet, netekusi visko, suprato, kas sudarė tikrą jos pagrindą. Izraelis nusižemino ir tapo esatimi, gebančia liudyti savo Viešpačiui, išsilaisvino iš bet kokios hegemoniškos pretenzijos tapatinti savo saugumą su turėjimu ir su žmogiška sėkme. Per tą sunkią aplinkybę – tremtį – Dievas apvalė savo tautą ir leido jai tarp visų suspindėti.

Prisimindami, kad „krikščionis neprisirišęs prie nieko, išskyrus Jėzų“ (kun. Giussani), padėkime vieni kitiems eiti keliu su Jo atminimu, paklusdami balsui Paslapties, kuri mus kviečia per tą didį liudytoją, koks yra Bendiktas XVI. Jei mes nedarytume šio dalyko, kuris yra tikrasis gyvenimo darbas, neatliktume užduoties liudyti, dėl kurios Viešpats paskatinio atsirasti judėjimo charizmą Bažnyčioje, kuri ir toliau žadina smalsumą ir susidomėjimą, kaip galėjau įsitikinti ir Sinode.

Jei seksime paprastai, kaip daugelis jūsų nuolatos man liudijate, neprarasime geriausio dalyko, kuris beldžiasi į mūsų dienų duris, kaip mums visada primindavo kun. Giussani: „Tai pažadas kiekviename mūšyje – kol vyksta mūšis, per visą gyvenimo laiką, kuris yra kova ir vargas – vis labiau įsiskverbti į Tu, nes „Tu“ yra esačiai: „Mano jėga ir mano giesmė esi tu“.“

Apkabinu

Kun. Julián Carrón

Milanas, 2012 m. lapkričio 1 d.

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Teisiniai pranešimai / Asmens duomenų apsaugos politika / Slapukų valdymas