Tikslas
I
Visų pirma jau pati mūsų prigimtis sąlygoja poreikį domėtis kitais.
Kai kažkas gero, jaučiamės turį leisti sužinoti apie tai kitiems. Kai regime kitus, gyvenančius blogiau už mus, jaučiamės turį pagelbėti jiems, kuo nors pasidalinti. Toks poreikis yra prigimtinis, visiškai natūralus. Jis glūdi mumyse mums jo net neįsisąmoninus. Mes teisingai jį vadiname būties dėsniu.
Mes atsiduodame karitatyvinei veiklai, kad patenkintume šį poreikį.
II
Kuo labiau juntame šį poreikį ir vykdome šią pareigą, tuo pilniau realizuojame save; leisdami apie tai sužinoti kitiems, jaučiamės vykdantys savo priedermę. Ir atvirkščiai, kai neįstengiame duoti, jaučiamės menki, nepilni.
Domėjimasis kitais, bendravimas su kitais leidžia mums vykdyti svarbiausią, dar daugiau – vienintelę gyvenimo prievolę, t.y. realizuoti, pripildyti save.
Mes dirbame karitatyvinį darbą, kad išmoktumėm atlikti šią prievolę.
III
Kristaus dėka mes suvokiame giliąją viso to prasmę. Jis atskleidė mums svarbiausiąjį gyvenimo ir būties įstatymą: artimo meilę. O svarbiausias mūsų būties įstatymas yra dalintis būtimi su kitais, save paskirti “bendram”.
Tik Jėzus Kristus mums apie visą tai kalba, nes Jis žino kiekvieną dalyką, kas yra Dievas, iš kurio gimstame, kas yra Būtis.
“Artimo meilę” sugebu suvokti tik tada, kada mąstau, jog Dievo sūnus mus mylėdamas nesiuntė mums savo turtų, taip būtų galėjęs padaryti, iš esmės pakeisdamas mūsų padėtį, bet tapo vargšu, tokiu, kaip mes, priėmė varganą mūsų būvį.
Mes einame dirbti karitatyvinį darbą, kad išmoktume gyventi kaip Kristus.
Pasekmės
I
Artimo meilė yra būties įstatymas ir yra pirmesnė už visas simpatijas ar susijaudinimą. Todėl veiksmai kitų labui yra “gryni” ir gali išsiversti be tokio entuziazmo. Galime puikiausiai apsieiti ir be vadinamojo “konkretaus” rezultato – mums vienintelio “konkreti” elgsena yra dėmėsys asmeniui, asmens įvertinimas, t.y. meilė.
Turime aptarti du ne visai teisingai suprantamus atspirties taškus, svarbius mūsų atviram nusiteikimui kitų atžvilgiu:
1. Kitų poreikių patenkinimas
Tai dar netikras atspirties taškas!
Kas gi yra kitų poreikiai?
Taip įvardijus atspirites tašką, suporuojama dviprasmybė. ką mes laikome kitų poreikiais? Argi tai, ką aš duodu, nėra būtent tai, ko jiems reikia? To ko jiems iš tikrųjų reikia, aš nežinau, ne aš apie tai sprendžiu, ne aš tą turiu. šitie sprendimai kyla ne iš manęs, jie glūdi Dievuje. Todėl visi “įstatymai” ir visa “justicija” gali net ir sugniuždyti, jeigu pamiršta ar mėgina kuo pakeisti vienintelę esamą “konkretybę”; asmenį ir meilę asmeniui.
2. Bendruomenė
Bendruomenė taip pat dar nėra tas tikras atspirties taškas pradėti veiklą, nepaisant visų jos įmanomų duoti teigiamybių.
Bendruomenė yra esminis dalykas mūsų galutiniam likimui, tačiau veiklai apie kurią dabar šnekame, ji nėra esminė.
II
Laisva valia eiti pas kitus, pasidalinti su jais nors dalele jų gyvenimo, paskirti bendram labui kažką savo – visą tai padeda atrasti įstabų ir paslaptingą dalyką (suvoki tai veikdamas!).
Įsisąmonini tai, jog mylėdamas kitus suvoki, kad ne tu padarysi juos laimingus ir, kad net tobuliausia visuomenė, didžiausi turtai, puikiausia sveikata, tyriausias grožis niekad nepadarys jų laimingų.
Padaryti juos laimingus gali kitas. Kas yra visa ko priežastis? Kas visa sukūrė? Dievas.
Taigi Jėzus nebėra vien tas, kuris man pareiškia tikruosius žodžius, išaiškina manosios tikrovės dėsnius, jis nebėra vien manojo proto šviesa: aš atrandu, kad Kristus yra mano gyvenimo prasmė.
Koks nuostabus atradusiojo tokią vertybę liudijimas: “Aš tęsiu karitatyvinę veiklą, nes visos mano ir jų kančios turi prasmę”.
Viliantis Kristuje, visa kas turi prasmę – Kristų.
O šitą suvokiu toje aplinkoje kurioje dirbu karitatyvinį darbą, suvokiu būtent per mano meilės ribotumą, bejėgiškumą: tai tokia patirtis, tuomet protas panyrą į išmintį, į tikrąją kultūrą.
III
Betgi Kristus yra dabar: ne “buvo”, ne “gimė”, o”yra”, “gimsta” šiandien: Jis yra Bažnyčia Bažnyčia yra Kristus, esantis dabar, kaip to norėjo Jis.
O Bažnyčia yra mūsų bendruomenė, būtent mūsų, prie Jo prisirišusių neturtėlių.
Todėl ir palaiko mus viltis: pats Dievas yra tarp mūsų, jis yra su mumis.
Vienas iš mūsų diskusijos metu pasakė: “Aš tebevaikštau pas... , kadangiesate jūs”. tai tikriausia tiesa: būtent mūsų bendrabūvio, bažnytinės draugijos, jausmas mus skatina tęsti darbą su neįgaliaisiais, prieglaudose, su visais, kas jaučia trūkumą. O rytoj darbuosimės gamyklose, miestuose, Europoje, Pasaulyje, kuris yra toksdidžiulis ir laukia Jo.
Nurodymai
Nuolat kreiptis į judėjimą, antraip gręsia didesnis pavojus apleisti didžiosios idėjos, palaikančios mus veikloje kitų labui, paieškas; gresia didesnis pavojus pabūgti, pavargti, atitrūkti.
Pasitikėti judėjimo nurodymais ir už tai atsakingais žmonėmis yra svarbiausias uždavinys. pasitikėjimas atneš savo vaisių.
Aptariamu klausimu Comunione e Liberazione pateikia tris nurodymus:
1. Žinoti tikslą
Kol gerai – aiškiai ir paprastai – nežinome esminio tikslo, mūsų veiklos priežasties, tol reikia nenurimti. Mūsų tikslas atskleisti to, ką darome, prasmę, idėją, kuriai sugebėtume būti išskirtiniai ištikimi, net ir tada, kai nebejausime entuziazmo arba kai mums atsibos.
taigi reikia apie tai šnekėti per mūsų susirinkimus, grupelėse su bendruomenės atsakingaisiais, su brandesniais, labiau patyrusiais asmenimis. Ir ypač – kaskart pasitikrinti “centriniuose” susitikimuose.
2. Veikti, kad suprastum
Kad suprastum, nepakanka žinoti, reikia veikti, veikti ryžtingai. Ryžto teikia mūsų priklausymas esačiai, t.y. tiesai. jei būties įstatymas yra save paskirti “bendram”, mes turėtume dalintis viskuo, kiekvieną akimirką.
Tai yra tokia branda, kuri vadinama žmogiškumu arba šventumu. Kad ugdytume save tokiam idealui.
Truputis laisvo laiko mane ugdo. Tiksliausiai mano pasirengimą veikti kito labui įvertina tai, kaip aš naudoju tą laiką kuris priklauso tik man, kuomet galiu daryti “ką užsimanęs”. šitaip formuojame mentalitetą – beveik būdą visą gyvenimą traktuoti kaip dalijimasį.
Truputis atiduoto laisvalaikio viską išdidiną. Todėl dirbdamas karitatyvinį darbą, pamažu pradėsi geriau suprasti suolo draugą, tėtį su mama, kolegą.
Būtent jaunystėje, ko gero vieninteliame tarpsnyje labai lengva įsisavinti tokį mentalitetą. Tik pradėjus veikti, dovanoti laisvą laiką kaip savo laisvos valios išraišką, krikščioniškoji artimo meilę taps mentalitetu, įsitikinimu, nuolatiniu gyvenimo matmeniu.
Reikėtu pastebėti, kad mums svarbu ne tiek veiklos įvairiakryptiškumas ar skiriamo laisvo laiko kiekis. Mums svarbiau, kad mūsų sąmonėje ir gyvenime įsitvirtintu principas dalintis. tegu tai bus menkutis, bet gerai apgalvotas ir sistemingai įgyvendintas poelgis. Todėl pradžiai pakaktų ir vieno karto per mėnesį. Ir dėl periodiškumo neblogai būtų pasitarti su tais, kurie bendruomenėje mums galėtų teisingai patarti.
3. Tvarka
Turėtume įsipareigoti veiklai laisvu laiku .
Yra dvejopos ribos, padedančios užtikrinti tvarką naudojant savąjį laisvalaikį. Reikėtų:
a) nepakenkti savo studijoms (arba darbui);
b) nepriimti savavališkų sprendimų nepasitarus su vyresniais.
Čia irgi tau prireiks pasikalbėti su šeimos nariais ir su judėjimo vyresniaisiais, kurie tau padės surasti kriterijų, apibrėžiantį tavąjį laisvą laiką.
