„...Nelaikykime bendruomenės stovyklos kaip ritualo, kuris kartojasi kiekvienais metais. Klauskime savęs, kodėl rengiame stovyklą. Ką norime perduoti? Ką norime išgyventi kartu? Klauskime, ar norime perduoti kažką to grožio, kurį mes išgyvename. Ką norėtume parodyti draugui, kuris pirmą kartą bus su mumis, ko trokštame jam? Kad išgyventų patirtį! Todėl visi stovyklos momentai (malda, žaidimai, iškylos ir kt.) yra proga pamatyti, kas yra stovykla kaip gyvenimo būdas, ką diena, išgyventa su Kristumi, gali savyje talpinti, koks yra gyvenimas žmogaus, kuris susitiko Kristų. Todėl kad visi gestai, kuriuos per stovyklą darysime, turėtų savyje tokį pažadą: galimybę patikrinti tikėjimą patirtyje. Ir kad sugrįžtume iš stovyklos su tinkamu atsakymu klausimui „Kaip galima gyventi?“ – ne teoriniu, bet išgyventos patirties atsakymu...".
Julián Carrón
