„Šventoji Dvasia, pasakė Benediktas XVI-asis, per kun. Giussani leido atsirasti Bažnyčioje judėjimui, jūsų judėjimui, idant jis liudytų grožį būti krikščionimis tuo laikotarpiu, kai plito nuomonė, kad krikščionybė yra kažkoks varginantis ir slegiantis dalykas, kurį reikia išgyventi. Tuomet kun. Giussani dėjo pastangas, kad vėl pažadintų jaunimo meilę Kristui, „Keliui, Tiesai ir Gyvenimui”, kartodamas, kad tik Jis yra kelias giliausių žmogaus širdies troškimų įgyvendinimo link ir kad Kristus mus gelbsti ne apeidamas mūsų žmogiškumą, o kaip tik per jį”. (Susitikimas su CL, 2007 m. kovo 24 d.).
„”Charizma” vadinama toji „Dvasios dovana, žmogui duota apibrėžtame istoriniame kontekste tam, kad tas individas duotų pradžią tikėjimo patirčiai, kuri kažkokiu būdu gali tapti naudinga Bažnyčios gyvenimui”. Charizmai, pabrėždavo kun. Giussani, būdingas “egzistencinis pobūdis: dėl jo krikščioniškoji žinia, apibūdinanti apaštalinę tradiciją, tampa įtikinamesnė, įtaigesnė, “prieinamesnė”. Charizma yra galutinis Įsikūnijimo terminalas, t.y., ypatingas būdas, per kurį žmogaus-Dievo Jėzaus Kristaus įvykis pasiekia mane ir per mane gali pasiekti kitus”.
CL charizmos esmę galime apibendrinti trimis veiksniais:
1) skelbimas, kad Dievas tapo žmogumi (su tuo susijusi nuostaba, protingumas ir entuziazmas):
“Žodis tapo kūnu ir gyvena tarp mūsų“;
2) teigimas, kad šis žmogus – miręs ir prisikėlęs Jėzus iš Nazareto – yra įvykis, veikiantis per tautos, kuriai vadovauja gyvas žmogus, o galiausiai Popiežius, bendrystės, vienybės ženklą;
3) tik dalyvaudamas Bažnyčios (kuri yra Kristaus esatis pasaulyje) gyvenime, žmogus gali tapti tikresniu žmogumi. Būtent iš Jo esaties užtikrintai atsiranda moralumas ir atsidavimas žmogaus išganymui (misija).
Charizma, aiškino kun. Giussani, „sukuria socialinį faktą nei kaip projektą, bet kaip susitikimo pakeistų žmonių, kurie pasaulį, aplinką ir išgyvenamas aplinkybes mėgina paversti labiau žmogiškais, judėjimą. Išgyvenamas Kristaus atminimas neišvengiamai siekia kurti esatį visuomenėje nepriklausomai nuo bet kokio užprogramuoto rezultato“. Tą faktą, kad Judėjimas gimė ir išaugo be jokio projekto ar planavimo, kun. Giussani pabrėžė laiške Jonui Pauliui II-ajam 50-ųjų CL judėjimo metinių proga: „Ne tik niekada neketinau nieko „įkurti“, bet manau, kad judėjimo genialumas, kurį mačiau atsirandant, yra tas, kad buvo pajaustas neatidėliotinas poreikis skelbti būtinybę sugrįžti prie pradinių krikščionybės aspektų, tai yra, atsidavimą tiesiog krikščioniškam įvykiui ir jo pirmapradžiams bruožams, ir viskas“.
O Jonas Paulius II-asis laiške kun. Giussani 20-ųjų CL Brolijos metinių proga teigė: „Prisimenant Brolijos ir Judėjimo gyvenimą ir darbus, pirmasis aspektas, kuris nustebina, yra pastangos, skirtos išklausyti šiuolaikinio žmogaus poreikius … Todėl Judėjimas panoro ir nori nurodyti ne bet kokį kelią, bet vienintelį kelią pasiekti šios egzistencinės dramos sprendimą. Kelias, kaip Jūs daug kartų teigėte, yra Kristus“.
Galiausiai prisiminkime šį profesoriaus Nikolaus Lobkowicz, Eichstätt Katalikiškojo universiteto įkūrėjo, liudijimą: „Galbūt tai yra tikroji kun. Giussani charizmos paslaptis: jis sugebėjo perduoti mums, kad šio pasaulio Teisėjas mus myli, kad yra mūsų brolis ir draugas. Neatsitiktinai draugystė yra viena iš dorybių, kurias kun. Giussani įkurtas judėjimas praktikuoja su didžiausiu džiaugsmu“.
