„“Matmuo” yra atsivėrimo visai tikrovei aspektas, kurį įgyvendina žmogiškas veiksmas“, rašė kun. Giussani. „Matmenys yra svarbiausios kokio nors veiksmo apraiškos, jomis matuojama veiksmo vertė, jos įgyvendina visą jo potencialą. Kokio nors veiksmo matmenų integralumas nėra tik paprasčiausias turtingumo ar pilnatvės klausimas, bet yra netgi gyvybės ar mirties klausimas pačiam veiksmui; nes be bent jau numanomo visų jo pamatinių matmenų įtraukimo, veiksmas ne tik skurdus, bet tiesiog neturi tiesos, prieštarauja savo prigimčiai, yra neteisingas“.
Judėjimo ugdyme autentiškos krikščioniškos patirties (konkrečios patirties, kuriai būdingi būtent išgyventi veiksmai) matmenys yra: kultūra, artimo meilė ir misija (arba katalikiškumas).
a) Kultūra, politinė veikla, ekumenizmas
“Kultūra yra kritiškas ir sisteminis patirties pažinimas“, rašė kun. Giussani.
CL kultūrinis gyvybingumas atsiranda iš noro patikrinti, kaip krikščioniškas tikėjimas siūlo vaisingesnį ir pilnesnį kriterijų suprasti tikrovę. Šiuo tikslu Italijoje ir užsienyje įsikūrė šimtai kultūrinių centrų, dešimtys nepriklausomų mokyklų (dažnai įkurtų tėvų kooperatyvų iniciatyva), atsirado leidyklų, įgyvendinta leidybinė ir žurnalistinė veikla, įkurti akademinio lygmens institutai ir fondai, surengtos tarptautinės konferencijos (kaip kasmetis Riminio susitikimas tautų draugystės vardan), kurių veikloje dalyvavo žymiausi tarptautinės kultūros veikėjai ir kuriuose aptarti „karščiausi“ ir autentiškiausi šio laikmečio klausimai.
Iš kultūrinio matmens natūraliai išsirutulioja politinis matmuo.
Išties, CL koncepcijoje politinė veikla yra viena iš sričių, kurioje krikščionis yra kviečiamas su didesne atsakomybe ir idealiu kilnumu patikrinti vienijantį kriterijų, kuris išjudina jo gyvenimą. Taigi neturi stebinti tai, kad iš Judėjimo gretų atsirado asmenybių, kurios skirtingame lygmenyje, tiesiogiai ir prisiimdamos atsakomybę, įsitraukė į politinę veiklą.
Sekant Socialinio Bažnyčios mokymo nužymėta vaga, trokštamas siekis yra bažnytinės laisvės ir bendro gėrio gynimas. Kovomis, kurios įtraukė visą Judėjimą, kaip antai už ugdymo laisvę ir už pariteto principą tarp valstybinių ir nevalstybinių mokyklų arba bendresne kova už subsidiarumo principo laikymąsi, siekiama įgyvendinti vienybę tarp kultūrinio darbo ir politinės veiklos.
Galiausiai CL būdinga kultūrinė koncepcija sutampa su autentiškiausia termino „ekumenizmas“ reikšme.
Jo esmė nėra mažiausio bendro vardiklio paieškos tarp skirtingų patirčių, siekiant pateisinti blankią toleranciją. Priešingai, jis nurodo gebėjimą apglėbti net ir labiausiai nutolusią ir skirtingą patirtį, remiantis faktu, kad susitikimas su tiesa, įvykęs malonės dėka o ne dėl savų nuopelnų, leidžia atpažinti kiekvieną tiesos blyksnį ir atskleisti jo vertę.
b) Artimo meilė. Nesavanaudiškumas kaip dėsnis ir artimo meilės darbai
“Kai esama kažko gražaus mumyse, jaučiame postūmį perduoti tai kitiems. Kai matome kitus, kuriems sekasi blogiau už mus, jaučiame postūmį jiems padėti kažkuo, kas yra mūsų. Tas poreikis yra toks pirmapradis, toks natūralus, kad egzistuoja mumyse dar anksčiau, nei mes jį suvokiame, ir mes teisėtai jį vadiname egzistencijos dėsniu.
Vykdome karitatyvinę veiklą, kad patenkintume šį poreikį.
Kuo labiau išgyvename šį poreikį ir šią pareigą, tuo labiau realizuojame save pačius; kažko perdavimas kitiems mums kaip tik suteikia patirtį, jog papildome save pačius. Ir iš tiesų, jeigu nesugebame duoti, jaučiamės sumenkinti.
Domėjimasis kitais, kažko savo perdavimas kitiems leidžia mums atlikti aukščiausią, netgi unikalią, pareigą gyvenime, kuri yra savęs realizavimas, savęs išpildymas.
Einame į „karitatyvą“, kad išmoktume atlikti šią pareigą.
Tačiau Kristus leido mums suprasti gilią viso to priežastį, atskleisdamas mums galutinį būties ir gyvenimo dėsnį: artimo meilę. Taigi aukščiausias mūsų būties dėsnis yra dalijimasis kitų būtimi, yra dalijimasis savimi pačiu.
Tik Jėzus Kristus mums visa tai pasako, nes Jis žino, kas yra kiekvienas dalykas, kas yra Dievas, iš kurio gimstame, kas yra Būtis.
Sugebu sau visiškai paaiškinti žodį „artimo meilė“, kai galvoju, kad Dievo Sūnus, mus mylėdamas, neatsiuntė mums savo turtų, kaip būtų galėjęs padaryti, radikaliai pakeisdamas mūsų situaciją, bet tapo toks pat vargšas kaip ir mes, „pasidalino“ mūsų menkumu.
Einame į „karitatyvą“, kad išmoktume gyventi kaip Kristus“ (Il senso della caritativa, Coop. Ed. Nuovo Mondo 2010).
Iš šių priežasčių kyla karitatyvinės veiklos pasiūlymas.
Pirmieji CL moksleiviai eidavo į Milano priemiesčio rajoną, la Bassa, pabūti drauge su vaikais iš beveik skurde gyvenančių šeimų. Šiandien siūlomos karitatyvinės veiklos formos yra pačios įvairiausios: atsidėti veiklai parapijos centre, lankyti senyvo amžiaus žmones senelių namuose, padėti mokytis vaikams, kuriems labiausiai to reikia, padėti sunkiose situacijose, kaip psichinė liga ar terminalinės nepagydomų ligų stadijos, padėti ieškotis darbo, ir t.t. Taip pat ir šiuo, kaip ir kultūrinės dimensijos atveju, veiklos plėtotė, nuo paprasčiausių iki sudėtingiausių dalykų, yra susijusi su CL priklausančių žmonių laisva iniciatyva ir sprendimu įsipareigoti, neįtraukiant paties Judėjimo.
c) Misija. Asmeninis liudijimas visur ir visada
„Bažnyčios visuotinės perspektyvos yra įprastos krikščionio gyvenimo nuorodos“. Šią Pijaus XII-ojo frazę, kurią dažnai prisimindavo kun. Giussani, jis taip komentuodavo: „Kuo labiau mylime šią visuotinę prasmę, tuo labiau gebame būti ištikimi mažmožiui“.
Nuo pat Judėjimo moksleivių veiklos pradžios jaunuoliai buvo ugdomi misijai, taip pat ir skiriant dėmesį misionieriams, dirbantiems tolimose ir sunkiose vietovėse.
Bėgant metams, CL prisidėjo prie misionieriškos reikšmingų asmenybių, asociacijų ir vienuolių ordinų veiklos.
1962 metais pradedama misionieriška veikla, kurią visiškai ir atsakingai vykdo (galbūt pirmą kartą Bažnyčios istorijoje) moksleiviai, pirmieji Judėjimo moksleiviai, Belo Horizonte, Brazilijoje. Ši patirtis, be to, kad pasėjo pirmąsias Judėjimo buvimo Lotynų Amerikoje sėklas, išmokė, kad nėra skirtumo tarp kasdienio buvimo mokyklose ar darbo vietose ir krikščioniškos žinios, kurią skelbė daugelis misionierių sunkiuose Afrikos, Azijos ar Amerikos kraštuose: tai ta pati visuotinė Bažnyčios misija.
Liudijimas savoje aplinkoje, kuriam kviečia Judėjimas, visų pirma suprantamas veikiau kaip savo darbo paaukojimas Kristui nei kaip gebėjimas imtis iniciatyvos ar sukurti komunikacinę strategiją. CL suvokia misiją kaip tarnystę Bažnyčios misijai ir kaip galimybę pakviesti išgyventi krikščionišką patirtį ten, kur esama Judėjimo pasekėjų, bet kur pasaulyje.
