Jau 1962 m. Brazilijoje, Belu Orizonti, prasidėjo misionieriška Judėjimo tarnystė, pavesta licėjaus auklėtinių pilnai atsakomybei. Tuo pačiu metu, dėka kai kurių kun. Giussani susitikimų ir pirmųjų „Besimokančio Jaunimo“ narių atostogų, patirtis pasklido po įvairius Italijos regionus nuo Adrijos pakrantės iki Trentino ir Sicilijos. 70-aisiais metais Judėjimas peržengia Italijos ribas ir pasiekia Šveicariją, Ispaniją, Braziliją, Kongą, Ugandą. Be mažiausios baimės peržengiama ir „geležinė uždanga“, kuri buvo nuleista Jugoslavijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje. „Bet labiau nei geografinis išplitimas, svarbu Judėjimo dalyvavimas, buvimas visose visuomenės ir bažnyčios sferose – universitete, mokykloje, darbo aplinkoje, labdaros, kultūros, muzikos, teatro ir kitose srityse“. (M. Camisasca, „Comunione e Liberazione. La ripresa, 1969-1976“).
80-aisiais metais Judėjimas plinta dėka daugelio studentų, kurie mokosi užsienyje, pavyzdžiui Šiaurės ir Pietų Amerikos universitetuose. Taip pat nenumatytų situacijų dėka (išvykos darbo reikalais, draugiškų santykių arba atsitiktinio bendradarbiavimo), auga ir plinta Judėjimo grupės Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje, Taivanyje ir TSRS (vėliau Rusija).
Einant metams, kartu su šiuo reiškiniu vis labiau ir atkakliau iš įvairių pasaulio kampelių sklinda kvietimas atsiųsti Judėjimo dvasininkus arba Judėjimo išugdytus pasauliečius.
Judėjimo trisdešimtųjų metinių proga, 1984 m. rugsėjo 29 d., Jonas Paulius II-asis audiencijoje priima 10 tūkst. Judėjimo narių ir duoda jiems nurodymą: „Eikite į visą pasaulį ir neškite Kristaus Išganytojo tiesą, grožį ir taiką“.
Šis kvietimas pažymės naujo misionieriško sezono, leisiančio Judėjimui atsirasti visuose žemynuose, beveik 90-yje pasaulio šalių, pradžią.
