2012 - Rekolekcijos

2012

NENUMALDOMAS REALYBĖS POZITYVUMAS
Gruodžio 9 d., vakaras - Kun. Julián Carrón

Įvadas

Atvykote iš Argentinos, Austrijos, Belgijos, Brazilijos, Nigerijos, Rusijos, Ispanijos, Šveicarijos, Ugandos ir iš visos Italijos: tai pats aiškiausias išmaldos ženklas žmogaus, pripažįstančio savo poreikį, į kurį jis negali atsakyti tik savo jėgomis, savo protu, savo kalbomis. Dėl šio poreikio iškeliavome kupini laukimo: kuo jis didesnis, tuo geriau suvokiame savo bejėgiškumą. Todėl, kai esami kupini begalinio laukinio, vienintelis tinkamas poelgis, kuris leistų pradėti iš naujo, yra kviestis Dievo Dvasios, klausti Vienintelio, kuris sugeba tinkamai atsakyti į tą laukimą.

Nuženk, Šventoji Dvasia

„Kur yra Gyvenimas, kurį praradome gyvendami?“ , klausia savęs T.S. Eliotas pjesės „Uola“ choro dalyje. Beveik nepastebėdami, prarandame gyvenimą gyvendami. Susivokiame, kiek jo praradome, tik tuomet, kai nutinka kažkas, kas pabudina mūsų sąmonę, kitais atvejais ir toliau gyventume to nepastebėdami. Neseniai atsitikę įvykiai daug ką iš mūsų paliko sąmoningus: mūsų draugo Bizzo mirtis, kaip ir krizė, tėvų ar draugų liga, sužadino mūsų sąmoningumą kaip niekad ir būtent tuomet, kai buvome tokie išsiblaškę; buvome beprarandą gyvenimą to net nepastebėdami.

„Giovanni mirtis - rašo vienas iš jūsų - atplėšė mane nuo stulbinančio išsiblaškymo. Matydamas tai, kas dėjosi tomis valandomis, supratau, kad net jei tie įvykiai privertė mane verkti, tai darkart buvo kelias, kad iš naujo suprasčiau, kas gyvenime yra svarbu. Tai man leido suprasti liudytojai. Tomis dienomis man teko laimė matyti žmones, kurie iš tiesų liudijo, ką reiškia gyventi priešais tokį įvykį: mano mergina, Giovanni tėvai.“ Arba dar viename laiške rašoma: „Bizzo ir žinia, kad vienas iš mano artimiausių draugų serga vėžiu: kai visa tai nutiko, man nebeužtenka gyventi taip tarsi nieko nebūtų nutikę. Nebegaliu pabudęs ryte sakyti Viešpaties angelo ir neprašyti suprasti viso to reikšmės.“ Dar vienas draugas pasakoja, kad jame iš naujo gimė labai didelis ir atviras klausimas dėl visko. Galėčiau vardinti nesibaigiantį sąrašą tokių jūsų pavyzdžių, kurie tai įrodo.

Bet ką gi įrodo faktas, kad mes buvom tarsi pažadinti iš mirtino išsiblaškymo? Tai labai paprasta: kad buvome užmigę! Kad gyvenome šiaip sau, kad pranašumą turėjo paviršutiniškumas, pilkumas, ir nuslydome į tokią situaciją to net nepastebėję. Dėl to gerai suprantama yra Elioto frazė: „Kur yra Gyvenimas, kurį praradome gyvendami?“.
Dramatišką situaciją apibūdina Graham Green romano „Vienos istorijos pabaiga“ veikėjas: „Man dabartis niekada nėra dabar“ . Siaubinga! Tai šiuolaikinio pasaulio bruožas, kurio dalis mes esame, kaip mums primena Péguy: „Šiuolaikinis pasaulis dabartį visiškai nuvertina“ , dėl to visuomet esam „ne čia“. Kaip aprašo Paskalis: „Mes niekuomet nesilaikome dabarties. Anticipuojame ateitį, tartum ji per lėtai artėtų, <...> arba prisimename praeitį, norėdami ją sustabdyti, kad ji per greitai nepabėgtų. Esame tokie neprotingi, kad klaidžiojame po laikus, kurie nėra mūsų, bet nepagalvojame apie vienintelį laiką, kuris mums priklauso. <...> Tai dėl to, kad dabartis paprastai mus žeidžia. Slepiame ją nuo savo žvilgsnio, nes ji mus skaudina. O jei ji mums maloni, tai gailimės matydami ją dingstančią. <...> Mes beveik visai negalvojame apie dabartį, o jei galvojame, tai tik norėdami pasisemti šviesos ateities tvarkymui“ . Dėl to visuomet esame „ne čia“: „Tu saule dosni, negyvenamą būstą savais spinduliais lietei iki šiolei... Nebuvo tenai kam šviesti, ką guosti, - šeimininkas negrįžo į gimtąjį uostą“ , rašo H. Ibsenas.
Bet dabar tai supratome ir visi esame sąmoningi. Kažkokiu būdu situacijos, kurioje gyvename, šokas visus mus priverčia apsispręsti. Kaip rašė vienas iš jūsų: „Visa tai, ką supratau per šias dienas, mane verčia apsispręsti pažvelgti į savo išsiblaškymą“. Vieną kartą pastebėję savo išsiblaškymą, jau galėjome pradėti bėgti nuo jo, ne pakeldami jį, ne susitaikydami su juo, bet taip tarsi gyvenimas spaustų ir vytų apsispręsti vis stipriau.

Šią vasarą vienas iš mūsų draugų pacitavo Gaber monologą, kuriame dainuojamosios poezijos atlikėjas primena savo istoriją; kiekvienas, remdamasis savo patirtimi, gali ją aprašyti skirtingai. Gaber rašo: „Kažkas buvo komunistas, nes manė, kad galės būti gyvas ir laimingas tik tuomet, jei tokie bus ir kiti. Kažkas buvo komunistas, nes jam reikėjo postūmio kažko naujo link, nes jis buvo pasiruošęs keistis kasdien, nes jautė kitokios moralės poreikį. Nes galbūt tai buvo tik jėga, skrydis, svajonė, tik užmojis, troškimas pakeisti dalykus, pakeisti gyvenimą.“ Kadangi šio pradinio užmojo neužteko tam, kad būtų atsakyta į visą laukimą, tuomet klausiama: „O dabar?“. Kiekvienas gali pasakyti, kur paliko savo viltį, kiek dėl to stengėsi, kokius užmojus turėjo, - neįmanoma, kad kas nors gyvenime nieko nedarytų, nieko nenuspręstų, nepabandytų surizikuoti. Bet tam tikru metu priešais dabartį, iškyla sausas Gaber klausimas: „O dabar?“. Po viso to, ką padarėme...”O dabar?” .

Kad ir kokį atsakymą pateiktume šiam klausimui, jei žmogus yra sąžiningas sau, jis atras, kad laukimas yra tos akimirkos, kurią išgyvena, apibūdinimas. Dėl to šio poelgio pradžia yra pilna laukimo, kun. Giussani rašo: “Pradžia yra žemėje, kai viskas yra nulemta laukimo. Laukimas yra vieta tų žmonių, kurie jaučia alkį ir troškulį.” Tai, kas mane apibūdina labiau nei kas kita, netgi labiau nei mano klaidos, nei prarastas laikas, nei tai, kas man nutiko, nei tai, kaip dabar jaučiuosi, nei mano dvasinė būsena, yra giliai mano viduje, bent jau kaip troškimas to laukimo trokšti, alkstu ir trokštu savo pilnumo/išsipildymo. Štai akimirkos vertė: viskas vyksta dabar, šią akimirką, priešais šitą alkio ir troškulio pripažinimą, nes už šios akimirkos ribų nėra nieko. Jausmas, kuris valdo akimirką, yra būtent laukimas. Ir jei į save pažiūrėsime su švelnumu, kurio trokšta kiekvienas, negalėsime nepripažinti, kad trokštame būti apglėbti/priimti su visu savo laukimu. Dėl to kun. Giussani rašo: „Tam, kad išgyventum akimirką, turi priimti ir apkabinti ją“, apkabinti dalyką, kuris nėra tavo, apkabinti, kol jis pasidarys tavo gyvenimu.

Šio Advento pradžioje man į galvą atėjo šv. Pauliaus pavyzdys. Mes nesame vieni su savo laukimu; kaip sakė šventas Paulius: „Vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Jėzaus pagautas“. Ši frazė apibūdina visų šitų metų kelią. Kodėl? Nes matyti, kad kažkas įvyko, kad krikščionybė mums tarp viso to, kas nutiko, buvo esanti, gyva patirtis. Matosi, kad kažkas tarp mūsų atsirado. Nepaisant viso mūsų išsiblaškymo ir viso mūsų silpnumo, mūsų susigyvenimo, negalime nepripažinti laukimo, su kuriuo atvykome čia. Būtent dėl to, ką išgyvenome kartu, atkeliavome su dar didesniu troškimu, laukdami atsakymo, numatomo pilnumo: laukimas jau yra kaip to įvykio, kurį išgyvename, ženklas.

Tai labai paprastai pasakoja pirmakursis iš Bolonijos: “Sutikti judėjimą man reiškia rasti šeimą, vietą, kur galiu gyventi neatmesdamas nuo savęs nieko. Kai susipažinau su jaunuoliais iš CL, tai buvo pirmas kartas, kai krikščionybę pamačiau kaip tikrą, paliečiamą esatį: ji mane įtraukia, sudrumsčia, dalyvauja mano gyvenime. Tai draugai, be kurių neįsivaizduoju savo dienos. Su šia dvasia nusprendžiau dalyvauti Rekolekcijose: stengtis suprasti šio grožio prigimtį, kurią siūlo didinga galimybė suteikti prasmę kiekvienam mano gyvenimo poelgiui ir aplinkybei. Esu tikras, kad nėra didesnės draugystės nei ši.“ Tai įvykis, kuris paskatina laukimą kaip šventą Paulių: „ Vejuosi, norėdamas pagauti“, tam, kad suprasčiau vis daugiau, „nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas“ . Iš ko matau, kad jau buvau pagautas? Kaip sako mūsų draugas nekartojant tų pačių žodžių: dėl to, kad savyje atranda troškimą suprasti grožį, kurį sutiko. Jis pripažįsta, kad Kristus įvyko, kad Kristus yra kažkas, kas dėl to laukimo vyksta dabar.

Taigi galime pradėti mūsų Rekolekcijų dienas pilni šitų troškimų ir būdami sąmoningi dėl savo vargingumo. Mus paguodžia tai, ką sako šventas Bernardas: „Dažnai galvoju apie degantį patriarchų troškimą priimti Kristau kūną, tuomet viduje jaučiu nusižeminimą ir gėdą“. Dėl to nereiktų nustebti, kad ir mes galime pajusti tą nusižeminimą ir gėdą. „Man norisi beveik verkti, tęsia Šv. Bernardas, jei su skausmu pagalvoju apie šito mūsų amžiaus šaltumą ir abejingumą. Kai yra parodomas Kristaus kūnas, kas iš mūsų jaučia tokį begalinį džiaugsmą kaip tą, kuris uždegė mūsų protėvių širdis dėl Jo įsikūnijimo pažado? Pagalvokite, kiek džiūgaus dėl Jo gimimo, prie kurio šventimo artėjame. Gerai būtų, jei jie iš tiesų džiūgaus dėl Jo gimimo. Bet tai uždega manyje degantį troškimą ir pasitikinčio laukimo jausmą“ .

Turime savęs klausti jau šį vakarą: kad galėtume išgyventi šias dienas vydamiesi pagauti Jį, pilni šito laukimo, iš naujo pažadinto šiuo metu dėl daugelio nutikimų, ir kad šis laukimas taptų klausimu.
Suvokdami, kokie esame trapūs, prašykime Viešpaties, kad šitas troškimas, laukimas, šitas užmojis mūsų nepaliktų. Palaikykime vienas kitą liudydami, kad iš tikrųjų esame draugai ir nenuolaidžiaujame vieni kitiems; liudykime, kad neturime kito troškimo kaip tik gyventi tam, kam esame sukurti, būti čia sau patiems.

Dėl to pirmasis gestas, kurio prašome kaip tikri draugai, yra tyla. Taip padėsime išgyventi šias dienas ne kaip „negyvename būste“. Bent kurį laiką galime pabūti su savimi. Turime daug laiko kalbėjimuisi tarpusavyje, bet bent jau čia suteikime sau galimybę pasimėgauti erdve, kuri šiomis dienomis yra duodama Kristui, nes tyla, draugai, trykšta priešais Esatį. Tai Jo esatis pripildo mane tylos. Tam, kad suprastume, kas yra tyla, įsivaizduokite ką nors, kas jus paliko be žado. Tai ne tuščia tyla, nes ji yra pripildyta Esaties, kuri tave palieka be amo. Krikščioniška tyla yra pilna tokio nutikimo, ji gimsta iš Jo esaties įvykio. Tai tyla skirta darbui, pripažinimui; tai netuščia tyla, tai tyla, kuri atveria, kuri paskatina suprasti, pripažinti ir dirbti ties tuo, kas mums yra pasakyta. Tai tyla, dėl kurios galėsime grįžti namo su dar didesniu tikrumu, su dar didesniu aiškumu, kurio nenupūs pirmas pasitaikęs vėjelis ar netikėta kliūtis, kaip dažnai mums nutinka (tai taip paviršutiniška, kad dėl pirmo neatitikimo, viskas pradingsta). Palaikykime vieni kitus šioje tyloje ir šiame darbe.

Atsisiųsti visą rekolekcijų tekstą

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Webmaster / Note legali / Credits