2007 - Rekolekcijos

2007

Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!
Rimini, 2006 gruodžio 8-10
Julián Carrón

Įvadas

Visi, kurie čia esame, jaučiame savyje iškylantį didelį troškimą. Atvykome iš skirtingų vietų, tačiau tai mus jungia: atvykome čia su tuo pačiu troškimu. Jei turėčiau išrinkti vieną žodį apibūtinti tą situaciją, kurioje esame, kad ir iš kokios šalies bebūtume atvažiavę (dabar tam tikru būdu esame toje pačioje šalyje), aš panaudočiau žodį „sumaištis“. Kad nurodytume situaciją žmogaus, kuris gyvena tokioje šalyje kaip mūsų, susiduria su šita visuomene, šita tauta, kurioje gimė, ir bando išsiaiškinti, suprasti, kaip galima gyventi, negalime naudoti kito žodžio, tik „sumaištis“. Su kuo susiduriame laikraščių kioskuose ar televizijoje? Daugybe pranešimų. Kad tai yra ir mūsų situacija, matosi iš to, kad jumyse ir mumyse visuose gimsta tikrumo troškimas. Šis troškimas yra toks galingas, kad parodo, koks didelis yra sumišimas. Todėl mums kaip maisto reikia suprasti kelią ir būti tikriems, kad rastas kelias yra teisingas.

Pradėkime eiti šiuo keliu kartu, be baimės žvelgdami visai šiai sumaiščiai į akis. Klauskime savęs: ar yra kažkas, kas gali pasipriešinti tokiam sąmyšiui? Ar yra kažkas, kas gali priešintis taip akivaizdžiai, kad sumaištis negalėtų nugalėti? Visa ši sumaištis negali išvengti, netgi dar aiškiau parodo tą poreikį, kurį turime: laimės poreikį, būtinybę surasti teisingą kelią, tiesos troškimą, laiko, kančių, gyvenimo prasmės reikalavimą. Visa ši sumaištis negali išvengti širdies. „Širdis - sakė don Giussani Padujoje, galėjome tai perskaityti „Tracce“ – yra didžių prašymų vieta: tiesos prašymo, teisingumo prašymo, meilės prašymo ir, tai iš tiesų apibendrina viską – laimės prašymo. Širdis, remiantis Biblija, yra ta didžių prašymų vieta, į kurią susiveda tas pats trumpiausias ir svarbiausias žodis iš visų tų, kuriuos gaime pasakyti: žodis „aš“.

„Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!“, jei prarastų savo „aš“, savo širdį?

Kiekvienas galime galvoti savaip, bet jei ko ir nenorime prarasti, tai savęs pačių. Ir visa ši sumaištis to negali panaikinti. Priešingai, kuo labiau viskas susipainioja ir mes suvokiame šią sumaištį, tuo akivaizdžiau iškyla šis poreikis: per liūdesį, nepasitenkinimą, praradimus, nerimą ar perteklių, kuriuos jaučiame.

Cituotame susitikime, don Giussani primena tėvo Gemelli knygos „Il Francescanesimo“ skyrių, kuirs prasidėjo raide „Q“, kurios centre buvo „šventojo Pranciškaus Asyžiečio siluetas ištiestomis rankomis ir atversta galva, tolumoje kalnų kontūrai, už kurių kylanti saulė, o „Q“ apačioje buvo paukštelis. „Q“, kuria prasidėjo skyrius, prasidėjo taip pat ir sakinys: „Quid animo satis?“, ko pakanka, ko gali pakakti žmogaus širdžiai? Simbolis buvo aiškus: [šventasis Pranciškus Asyžietis] išskirtinis žmogus, jautrumo mūsų tautai pavyzdys, priešais gražiausią gamtos panoramą, apšviestą kylančios saulės, atvėręs savo dvasią, o ištiestos rankos rodė jausmus jo širdyje. Tą akimirką [tuo momentu, kai viskas buvo taip gražu ir plačiai atverta] atrodė, kad nieko negali trūkti, tačiau trūko visko. „Ko gali pakakti žmogaus sielai?“ Butent žmogaus širdis yra mūsų asmeninės egzistencijos vieta, kuri leidžia suprasti, kad esame tas gamtos lygmuo, kuriame prigimtis tampa santykio su begalybe poreikiu. Kol taip nėra, viskas ra; kol nėra šio amžino ir begalinio kranto, viskas griūva, net paties mylimiausio žmogaus veidas subyra į šipulius, dalykai, kuriuos tvirtai laikei, išslysta iš rankos.

Ši prigimtis tampa begalybės troškimu, šis poreikis, kurį vadiname „širdimi“, glūdi mūsų žmogiškume, todėl negali būti sunaikintas (ir visa laimė, jog jis yra mūsų viduje (viduriuose), kitaip net ir mes bandytume jį ištraukti!). Visa sumaištis vis susisuduria su tuo faktu, kad tai glūdi mūsų žmogiškume, mūsų kauluose, mūsų viduriuose, ir dėl to negali būti atskirta: tai duotybė. Prigimtis – mėsa, kaulai, viduriai, ląstelės – žmoguje tampa begalybės troškimu. Priešingai nei gyvūnų, net ir mūsų fiziologija yra parengta su atvirumu begalybei: glūdi mūsų žmogiškume ir dėl to yra neatskiriama. Visi tai atpažįsta. „Mane užvaldė klausimas, – sakė Pasolini, – į kurį negaliu atsakyti“. Joks nihilizmas negali to įveikti. Galim bandyti tai sutrypti, užmiršti, galim kaip „sūnus palaidūnas“ išeiti iš namų, daryti viską, ką tik norime, bet net ir ten, vieną kartą priversti valgyti su kiaulėmis, bet visada atrasime tą klausimą iš naujo. Ne tik sūnus palaidūnas, bet visa „filosofija yra ilgesys, troškimas visur jaustis kaip namuose“, kaip sakė Novalis.

Kadangi kalbama apie kažką, ko niekas negali nugalėti, galime rinktis: pasitikėti „širdimi“, poreikiu, kurį jaučiame ir kuris mumyse priešinasi bet kokiai sumaiščiai, arba bandyti ją panaikinti. Laimi arba pasitikėjimas, arba melas. Kadangi negalime jos panaikinti, tai, kad galime ją nugalėti, tėra mūsų melas, nuolatinis melas, nes turime nuolatos ją neigti. Šio melo viršune tampa neapykanta sau patiems, tam duotam, objektyviam troškimui, kuris taip susijęs su mano žmogiškumu, kad negaliu jo išrauti. Tačiau galiu jo nekęsti. „Vieną kartą – sakė Nietzsche – keliautojas pasibeldė į duris už savęs, sustojo ir pravirko. Ir tarė: šis polinkis, impulsas tiesai ir realybei, ne tariamas, bet tikras, mane tiesiog siutina!”. Širdis gali tapti priešu: „Kaip jos nekenčiu!“. Bet tai nėra vienintelis pasirinkimas. Galime pasitikėti, galime atsigręžti į širdį, kokia bebūtų situacija, kurioje atsidūrėme, ar dvasios būsena, su kuria čia atvažiavome: niekas, jokia pasaulio valdžia mums to negali uždrausti. Galime dalintis, pradėti mūsų susitikimą būdami lojalūs sau. Net jei visą dieną ar visą mėnesį visiškai nesidomime savimi, niekas negali uždrausti dabar mums būti lojaliems, pradėti „su simpatija žiūrėti į žmogiškumą, kuris yra mumyse, apsvarstyti tai, kas esame iš tikrųjų. Apsvarstyti reiškia rimtai priimti tai, ką patiriame, viską, leistis nustebinamiems visų aspektų, ieškoti visiškos prasmės“.

Kad galėtume pradėti iš naujo, užtenka palankaus žvilgsinio į mūsų žmogiškumą: užtenka akimirkos palankumo, kad galėtume pradėti. Ir tai neleidžia išvengti daugiau ar mažiau šališko įspūdžio, bet mums suteikia laukimo būseną, kuri mus ir atvedė čia. Kodėl esame čia? Dėl to laukimo, kurį jaučiame. „Kuo geriau suprantame savo poreikius, tuo labiau pastebime, kad patys negalime jų išpildyti. Kiekvieną tikrą žmogiškumo patirtį lydi bejėgiškumo jausmas. [Ir ne iš karto pažvelgę į patirtį sugebame atsikratyti sumaišties.] Šis bejėgiškumo jausmas stiprina vienatvę. [Vienatvė nėra tai, ką dažniausiai pagalvojame, sumažinę ją iki paprasčiausių sentimentų]. Tikra vientavė nekyla iš fizinio vienišumo, bet iš suvokimo, kad mūsų esminis klausimas negali rasti atsakymo mumyse ar kituose. Ir galima sakyti, kad vienatvės jausmas gimsta pačioje rimto įsipareigojimo savo žmogiškumui širdyje. Kaip vienišas žmogus dykumoje: vienintelis dalykas, kurį jis gali daryti, tai laukti, kol kas nors ateis“.

Dėl to šis gestas, šis mūsų susitikimas, kyla iš dar kuklaus ir sutrikusio vertinimo, gyvenimo kaip būtinybės, kaip poreikio vertinimo. Šis gestas yra širdies atsivėrimas tam, dėl ko verta gyventi. Todėl pradėkime nuo prašymo būti tokiems, kokie esame. Nereikia keisti nieko: būkime tokie, kokie esame, žmogiški, neatmetantys nieko, su palankumu žiūrintys į tai, kas verda mumyse, pralaužiantys visus formalumo šešėlius, kaip vaikai, kurie duoną vadina duona, o vyną – vynu.

Bet kad be baimės galėtume žiūrėti į savo žmogiškumą, mums reikia Esaties. „Be esaties vaikas yra nusivylęs niekas. Nuo nieko skiriasi vieninteliu dalyku: jis yra nusivylęs“, prieš daug metų sakė don Giussani. Dėl to dažnai išsigąstame pažvelgti į savo žmogiškumą ir vienintelis būdas iš to ištrūkti yra išsiblaškymas, eikvojimas, kai palieki namuose savo galvą ir širdį. Bet kad atpažintume Esatį, reikia energijos, moralinės jėgos; tiesą sakant, dažnai priešinamės šiai Esačiai.

Mums reikia Kažko kito, kad mums padėtų, mums reikia artimos Esaties. Čia dar aiškiau matosi, ko mums iš tikrųjų reikia. Be šios Esaties, geros Esaties, mūsų troškimas „išprotėja“, tampa troškimu, kuris nežino, kur eiti, dėl kurio vis daugiau prarandame, kuris mus vedžioja šen bei ten ir neduoda ramybės. Kaip sakė Gide: „Troškime, tave valkiojau gatvėmis, palikau laukuose, nugirdžiau mieste, murdžiau mėnesienoje, nešiausi kartu, kur tik ėjau, supau bangose, norėjau užmigdyti jūroje. Troškime, troškime, ką dar tau padaryti? Kada tu pavargsi?“. Labai dažnai nežinome, ką daryti su savo trokšimu: jis mus veda bet kur, velka į visas puses tarsi beprotis. Pastebime, kaip mumyse auga bejėgiškumas, ir neturime kitos išeities, tik laukti.

Bet Kažkas stojo prieš mūsų bejėgiškumą. Visiems mums, kurie dabar esame čia, taip atsitiko: Kažkas atėjo mums į pagalbą. Ir vis dėlto kiek kartų pagalvojame, kad ir Jam nepasisekė, kad ir Jis nesugebėjo išpildyti mūsų troškimo, patraukti mūsų, nugalėti sumaištį! Ne, Popiežius mums pasakė: „Dievas neklysta. Tiksliau, iš pradžių Dievas klysta visada, nes leidžia egzistuoti žmogaus laisvei, kuri nuolatos sako „ne“. Bet Dievo fantazija, Jo meilės kuriamoji galia yra daug didesnė už mūsų žmogiškąjį „ne“. Kiekvienas žmogiškas „ne“ atveria naujus Jo meilės matmenis ir Jis visada randa naują, didingesnį kelią, kad įgyvendintų savąjį „taip“ žmoguje, jo istorijoje ir sukūrime. [Ši istorija prasidėjo nuo Adomo]. Adomas nebuvo patenkintas draugyste su Dievu; buvo Jam per mažas, norėdamas pats tapti dievu. Nusprendė, kad draugystė - tai priklausomybė, ir pasiskelbė dievu, tarsi būtų galėjęs egzistuoti pats vienas. Todėl pasakė „ne“ galimybei tapti dievu ir būtent taip krito žemyn iš savo aukštybių. Dievas „suklysta“ per Adomą – tariamai visą istoriją. Bet Dievas neklysta, nes viskas dabar Jis pats tampa žmogumi ir parodo naują žmogiškumą; buvimą Dievu negrįžtamai pakeičia į buvimą žmogumi ir nusileidžia iki giliausios buvimo žmogumi bedugnės, nusileidžia iki kryžiaus. Ką visa tai reiškia mums? Pirmiausia, tai reiškia tikrumą: Dievas neklysta. „Klysta“ nuolatos, bet būtent dėl to neklysta, nes gauna naujų galimybių parodyti dar didesnį gailestingumą ir savo neišsemiamą fantaziją. Neklysta nes visada randa naujų būdų pasiekti žmones ir atverti savo didelius namus, kol jie visiškai prisipildys. Neklysta, nes nesiliauja raginęs žmonių ateiti pas Jį. Dievas neklysta ir šiandien. Net jei daugybę kartų pasakome „ne“, tuo galime būti tikri. Iš visos Dievo istorijos, pradedant nuo Adomo, galime padaryti išvadą: Jis neklysta“.

Matome tai. Visi esame liudytojai to, kaip Jis suklydo: visi esame pilni „ne“ kiekvieną kartą, kai savo gyvenime Jam pasakėme „ne“; bet visi esame liudytojai, kaip Jis atvėrė naują kelią mums pasiekti. Ir šiandien, panaudojęs savo fantaziją, rado būdą mus pasiekti. Šiomis dienomis Jis savo unikalia fantazija ieškos kelių pasiekti mūsų širdis. Prašykime, kad neatmestume Paslapties, kurios maldauja mūsų širdis, inciatyvos.

Atsisiųsti visą rekolekcijų tekstą

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Webmaster / Note legali / Credits