2013 - Rekolekcijos

2013

Ar kas nors kada nors kažką mums žadėjo? Tai tuomet kodėl laukiame?
Julián Carrón. Gruodžio 7d.

Įvadas

„Laukimas“ – tai žodis, apibūdinantis kiekvieną iš mūsų. Būtent šis laukimas mus ir atvedė čia, kitaip nebūtume atvykę. Tačiau taip pat visi žinome, kaip šis laukimas užgniaužiamas rūpesčių; dažnas išsiblaškymas stengiasi mus atskirti nuo šio laukimo, kuriuo yra kiekvienas iš mūsų, nori mus atskirti nuo mūsų pačių, nuo pačios giliausios mūsų tiesos.

Todėl būdami sąmoningi dėl savo silpnumo, savo trapumo, prašykime Dvasios, kad mums leistų būti savimi, t.y. tuo, kas iš tiesų esame: begalinis išsipildymo troškimas.

Ateik, Šventoji Dvasia; Seno žmogaus baladė


Sveikinu kiekvieną asmeniškai, atvykusius iš Argentinos, Austrijos, Belgijos, Rusijos, Slovėnijos, Ispanijos, Šveicarijos, Ugandos, taip pat iš Italijos, su šiuo šauksmu, kaip ką tik dainavome, nes bėgant laikui, gyvenimui einant į priekį, mes vis labiau suprantame, koks didelis mūsų poreikis, koks bekraštis mūsų laukimas.

Todėl pavadinimas, kurį pasirinkome šių metų rekolekcijoms, nė vieno nepaliko abejingo. Kiekvienas pajuto provokaciją, nes tai palietė atvirą nervą kiekvienam iš mūsų, kaip sako ši draugė: „Kai sužinojau Rekolekcijų pavadinimą, aš truputį išsigandau, juk tai visai nebanalu: „Ar kas nors kada nors kažką mums žadėjo? Tai tuomet kodėl laukiame?“. Man kyla ne vien šis klausimas, bet netiesiogiai jis talpina ir kitą: ar aš kažko laukiu? Laukiu ar ne? Pilname veiklos gyvenime turiu rasti laiko, kad laukčiau, ar gyvenu laukimu? Nes per vidurį yra praraja. Jei aš ieškau tik tada, kai nesu užsiėmusi kažkuo kitu, tai reiškia, kad nemyliu, nes kai esi įsimylėjusi, mylimojo veidas įsiskverbia į kiekvieną dalyką, kurį turi padaryti. Jei gyvenu laukimu, mano širdies durys lieka pravertos, kad Esatis, kurios laukiu, įeitų į bet kokias apilinkybes, taip pat ir tas, kuriomis gyvenu. Kova tarp šių pozicijų manyje vyksta nuolatos, kiekvieną dieną“.

1. Tai apibrėžia mūsų būtį, išmintingi poetai tą suprato ir nuostabiai išreiškė: „Įkalintas tarp mirtingų daiktų / (Juk ir žvaigždėtas dangus pasibaigs) / Kodėl ilgiuosi Dievo?“, klausia Ungaretti. „Kodėl ilgiuosi?“. Tegul jūsų neblaško žodis „Dievas“: kodėl ilgiuosi taip daug? Kodėl šis šauksmas, šis poreikis toks stiprus? Ilgiuosi. Ilgėtis – tai trokšti kažko labai stipriai, aistringai, beveik nenumaldomai. Nuostabu, kad mes, net ir įkalinti mirtingų daiktų, laikinų dalykų, turime tokį galingą, tokį bekraštį troškimą. Ir tam tikromis aplinkybėmis jį pastebime dar geriau.

„Bandydamas atsakyti į Rekolekcijų pavadinimo provokaciją, negaliu nepradėti nuo to, kas užvaldė mano gyvenimą paskutinėmis dienomis: Stefano tėčio, mūsų draugo iš Turino, mirtis. Tai buvo pirmasis iš daugybės išskirtinių faktų, su kuriais susidūrus tapo nepaprastai lengva atpažinti Kito esatį: iš žmonos, vaikų liudijimų, iš atgimusių draugysčių, iš mūsų vienybės. Supratau, kokią įtaką mūsų širdžiai daro ta kultūrinė hegemonija, apie kurią dažnai kalbi, nes šiomis dienomis iš naujo atradau, iš ko sudaryta mano širdis. Mano širdis yra laukimas. Šios aplinkybės vėl atvėrė tą žaizdą, kuri yra mano širdies prigimtis, atidengė mūsų visų prasmės, laimės ir tiesos poreikį, apie kurį kalba „Religinis jausmas“. Šių dienų patirtis man aiškiai parodė, kad mano troškimas yra toks didingas, nes yra tokia pat didinga Esatis, kuri atsako, šis troškimas mane išjudino ir pavirto į prašymą“. Taigi, mes patys neturime atsakymo tokiam troškimui, tokiam laukimui. Tačiau dažnai tas laukimas yra tarsi palaidotas, tuomet turi kažkas įvykti, kad pažadintų visą jo jėgą, kaip ką tik girdėjome. Kaip man papasakojo visai neseniai, per vakarienę: mūsų draugė negalėjo atvažiuoti į Rekolekcijas, netikėtai mirus jos mamai, bet tai ją išmokė taip rimtai priimti gyvenimą per tai, kaip ji būna su kitais, kaip pasitinka įvykius, kad tapo tikra savimi pačia. Tai parodo, kad laukimas, apie kurį kalbame, nėra ramus, jam bandoma sukliudyti įvairiais būdais.

2. Rilkė puikiai įvardijo tas pastangas priešintis laukimui, įsiskverbiančias į mūsų gyvenimo atmosferą ir mūsų dienas: „Ir visi susimokę mus nutylėt, sakytum gėdintųs, tarsi viltį kokią tausotų“ (aš pridėčiau nuo savęs tokį vertimą pažodžiui: Viskas susimoko ir apie mus nutyli, panašiai kaip nutylima gėda, galbūt panašiai kaip nutylima neapsakoma viltis). Laukimui kliudoma, viskas susimoko, kad jį nutildytų, mes taip pat, dienų banalumu, kasdieniniu išsiblaškymu; tas susimokymas susijęs ir su mumis daugybe būdų, daugybe akimirkų. Kas iš mūsų nepasiduoda tokiam skausmingam, bet realiam tvirtinimui?

Vienas iš jūsų rašo: „Pateiksiu šiandieninį pavyzdį. Išeinu iš universiteto, nes jaučiuos taip nejaukiai, kaip nuo pirmo kurso nesijaučiau, visiškai nepatenkintas, netgi apatiškas. Suprantu, kad nuo pat tada, kai atsibudau, dariau būtent tai, ką buvau suplanavęs, išpildžiau visą savo dienos programą, mokiausi tai, kas man patinka, nuėjau į įdomias paskaitas, tačiau tuštumos jausmas manęs nepalieka. Vienintelis tikras dalykas šiandien, kad nesu patenkintas, kad nenoriu eiti miegoti, apskritai kad diena pasibaigė ir nieko neįvyko. Akivaizdu, jog aš nesukuriu to, kas mane pripildo, aš to nepažįstu, ir jei neįvyksta, neįvyksta nieko. Tiesa ta, kad kažko laukiu“.

Laukiu, net jei esu apatiškas. Kaip sako kitas draugas, aprašantis šią kovą, kuri gali būti kiekvieno iš mūsų kova: „Visą pirmą kursą praleidau sakydamas „ne“ viskam, ką tik man siūlė judėjimas ir apskritai tikrovė. Už šio „ne“ slypi daug išankstinių nuostatų, kurios kilo pirmiausia iš to, kad bandžiau lyginti su bendruomene ir judėjimo patritimi, išgyventomis anksčiau. Taigi, puoselėjau savo nepasitenkinimą, prisigalvodamas pasiteisinimų, kurie iš pažiūros buvo pagrįsti, leido man išlikti ir pasislėpti nuo daugybės mane pasiekiančių provokacijų. Dėl pasikartojančio ir nesiliaujančio „ne“ iš esmės sumažėjo man kylančių klausimų apie gyvenimą, apie mano poreikius, mano troškimą. Galiausiai iš tikrovės nebesitikėjau nieko. Kadangi daug metų praleidau judėjime, manyje buvo subrendusi tokia buržujiška pozicija judėjimo ir gyvenimo atžvilgiu, nes aš jau viską žinojau, man nereikėjo nieko klausinėti. Susiaurinau ir judėjimo patirtį iki „intelektualinės problemos“, iki „idėjos apie gyvenimą ir Dievą“, visiškai atsisakiau hipotezės, kad tai yra mano vieta, duota tam, kad aš subręsčiau, priešingai: bendruomenė tapo vieta mano nenaudai. Tuomet prasidėjo antri metai, pilni abejonių ir nerimo, nesiorientavau, nežinojau, ką aš vis dar ten veikiu, dėl kokios absurdiškos priežasties dar visko nemečiau. O tada įvyko tai, ko niekada nesitikėjau. Vieną vakarą, susitikęs su draugu išgerti alaus, nusprendžiau išpasakoti visas savo abejones dėl bendruomenės ne tam, kad pasiskųsčiau, tarsi už mano nepasitenkinimą taptų atsakingas jis, tačiau kad suprasčiau, kodėl prieš atvykdamas į universitetą, išgyvenau tokią visa apimančią patirtį, o dabar jaučiuosi atsiskyręs, nesutinkantis praktiškai su niekuo. Į jo tiesius ir neginčytinus klausimus bandžiau atsakyti, pateikdamas pasiteisinimus ir dingstis, apeidamas problemą, manydamas, kad jis nesuprato, ką aš norėjau pasakyti, kad jis manęs nepažįsta taip gerai, kad galėtų suprasti mano problemą. Tačiau jis suprato net per gerai. Gerai įsidėmėjau vieną klausimą, kurį jis ilgai kartojo ir į kurį visaip stengiausi neatsakyti: „Ko tu ieškai?“.

Neatsakinėjau, nes dėl savo puikybės ir išdidumo galvojau, kad po tiek laiko, praleisto judėjime, ne šitie klausimai yra esminiai, į kuriuos svarbu atsakyti, maniausi juos įveikęs. Kuo ilgiau galvojau, kad jis nesuprato, kokios iš tiesų yra mano problemos, tuo labiau stengiausi pasukti kalbą, nutraukti ją, atsakyti kažkaip kitaip, nes „ko ieškai?“ man trukdė, buvo nepatogus klausimas. O jis ir toliau man rodė tiesą, nieko daugiau, ir tą darė taip atkakliai, kad mane tik pykdė, nes reiškė sunkų kelią: suprasti, ko ieškau ir kokiais įrankiais galiu pasinaudoti, kad galėčiau užtikrintai to ieškoti. Atėjo tokia akimirka, kai turėjau nusileisti, nebegalėjau sustabdyti tiesos jėgos, ji buvo per stipri“.

Iš šių dviejų pozicijų, tos, apie kurią priminė Ungaretti: „Kodėl ilgiuosi?“, ir tos, kurią aprašę Rilkė: „Visi susimokę“, kuri teisinga? Laukimas ar susimokymas? Turime pažvelgti į šią alternatyvą: iš vienos pusės į tai, ko ilgimės, į tai ką atrandame savo viduje, kai taip stipriai ilgimės, iš kitos pusės, į tą susimokymą, kurį pastebime aplink save ir prie kurio patys prisidedame. Kas teisus? Tai ne pozicijų problema, ne jausmų, ne nuomonių problema, tai tiesos problema: kas teisus?

3. Štai ir trečiasis punktas, kuriuo įvedama mūsų rekolekcijų tema: „Kokia didi mintis, kad tikrai niekas mums neprivalo būti duota. Ar kas nors kada nors kažką mums žadėjo? Tai tuomet kodėl laukiame?“. Kodėl laukimas yra tikresnis už susimokymą prieš jį? Kodėl yra tikresnis? Nes kaip matėme, niekas jo negali atimti, net palaidoto po išsiblaškymu, išsankstinėmis nuostatomis, prieštaravimais. Kodėl nesiliaujame laukę? Šį Pavese sakinį nusinešime į kapą: „Tai tuomet kodėl laukiame?“. Pasakykite, jei norite paprieštarauti šiam klausimui. Didingas draugystės gestas, kurį vienas žmogus gali pasiūlyti kitam, yra tikro klausimo uždavimas: „Ar kas nors kada nors kažką mums žadėjo? Tai tuomet kodėl laukiame?“. Per laukimą pasirodo tikroji mūsų prigimties struktūra, mūsų sielos esmė. Mes laukiame, nes pažadas yra pradžioje, pačioje mūsų sukūrimo pradžioje. Tas, kas sukūrė žmogų, sukūrė jį kaip pažadą. Tą mes žinome, nes laukiame.

Kun. Giussani mums primena, kad „žmogus iš prigimties yra laukimas; iš prigimties jis yra elgeta: gyvenimas iš prigimties yra pažadas“. Galime sakyti ar daryti, ką tik norime (bandyti prasiblaškyti visais būdais, kokius tik žinome, prisidėti prie laukimą apsupusio susimokymo, kiekvienas gali pridėti viską, ką išmano, ar visas strategijas, kurias naudoja, kad pabėgtų ir nepaisytų laukimo, taip pat ir būdami kartu galime neturėti drąsos į jį pažvelgti), tačiau negalime iš savęs išplėšti to laukimo, nes jis sudaro mūsų prigimtį, ne mes nusprendėme jį turėti, todėl negalime patys nuspręsti jį panaikinti, ne nuo mūsų tai priklauso, mes nieko negalime padaryti. Galime, taip, galime nuspręsti, ar jam pritarti, ar priešintis, ar mylėti, ar nekęsti: ši alternatyva iškyla priešais mus visus kiekvieną dieną.

Ilgiuosi, nes mano „aš“ esmė yra laukimas, o jei žmogaus prigimtis yra laukimas, baisiausias dalykas, kurį galiu įvykdyti prieš savo prigimtį, yra nieko nelaukti. Pavese rašo: „Laukimas vis dar yra užsiėmimas. Baisu nelaukti nieko”. Laukti yra dramatiška, tačiau nieko nelaukti yra tragiška. Iš tiesų, alternatyva laukimui yra nuobodulys. Tai gerai atskleidžia Blanchot: „Sutrūnijęs laukimas yra nuobodulys“. Tačiau šis laukimas yra toks atsparus, kad, pasak Marcel Proust, „žinojimas, kad nebėra ko viltis, nenumaldo laukimo“; jis iš prigimties yra viena su mumis, jis nulemia kiekvieną mūsų būties dalelę, todėl negalime nelaukti. Kaip vėl sako Rilkė: „Nuolat blaškomas laukimo, / tarsi mylimoji tau viską paskelbtų“. Suprantame, kad esame „blaškomi“ laukti. Kaip tada, kai įsimyli: „Apie ką mąstai?“ „Apie ką, manai, mąstau?“. „Nuolat blaškomas laukimo, / tarsi mylimoji tau viską paskelbtų“.

Nuo rašytojų iki dainininkų, visur ta pati tema, kaip matėme per šių metų Meetingo parodą apie rokenrolą, pavyzdžiui, šioje grupės Coldplay dainoje: „Nežinau, kuriuo keliu einu, nežinau, kuriuo keliu atėjau, laikyk mano galvą savo delnuose, man reikia to, kas suprastų, man reikia to, kas klausytųsi. Visus šiuos metus aš laukiau tavęs. Tavęs aš laukčiau iki karalystės atėjimo, kol ateis mano diena. Pasakyk, kad ateisi ir išlaisvinsi mane, pasakyk, kad tiesiog lauksi manęs“. Vyrauja laukimas kaip ir dainoje, kurią dainavome pradžioje.

Apie tą laukimą mums liudija labai skirtingi žmonės, kurie mums padeda vienaip ar kitaip pajusti tai, kas paliečia mūsų būties gelmes, kas mus apibrėžia. Paklausykime šio Rebora eilėraščio: „Įtemptas vaizdas, todėl / Seku šią akimirką, / Kažkas atsitiks“. Akimirka. Kas yra akimirka? Užtektų akimirksnio, kad suvoktume, kaip laukimas sąlygoja mūsų akimirką. „O aš nelaukiu nieko: / Apšviesti šešėliai - / Vogčiom žvalgaus į skambutį, / Kuris skleidžia vos girdimas / Garso žiedadulkes - / Ir nelaukiu nieko: / Tarp keturių sienų, kur / Atsiveria erdvės, / Platesnės už dykumas, / Nieko nelaukiu [nelaukiu nieko konkretaus, nes man nieko nepakaktų]: / Bet jis turi ateiti, / Ateis, jei sugebėsiu / Sudaiginti tai, kas nematoma, / Ateis netikėtai, / Kai beveik to nesuvoksiu. / Ateis beveik kaip atleidimas / Už tai, kas neša mirtį. / Ateis, kad būčiau tikras / Dėl jo ir savo lobių, / Ateis, kaip atlygis / Už mano ir jo rūpesčius, / Atsklis, galbūt jau atsklido / Jo kuždesys“. Ateis.

Kad būtume pasirengę šiam atėjimui, šias dienas pradėkime prašydami laukimo. Prašykime šio laukimo, prašykime sugebėjimo atpažinti šį laukimą, kad būtume patys savimi, kad atitiktume save, kad pasirengtume atsakymui, padėdami sau dainos žodžiais: „Paklausyk manęs, pasilik dar čia, pakartok man dar kartą savo žodį. Pakartok tą žodį, kurį vieną dieną man ištarei ir kuris mane išlaisvino“. Galime būti tikri, kad ateis, nes, pasak Popiežiaus, „Dievas nepavargsta mūsų ieškoti, Jis ištikimas savo sukurtam ir atpirktam žmogui, artimas mūsų gyvenimui, nes mus myli. Toks tikrumas mus turi lydėti kiekvieną dieną“.

Kaip rašo ši draugė: „Pirmą kartą išgirdusi šių Rekolekcijų pavadinimą, likau be žado. Mane net gąsdino, nes sužeidė mano širdį. Apsimečiau, kad nieko neįvyko, pasitenkindama tuo, kad įsirašiau į Rekolekcijas, ir būdama tikra, kad tavo žodžiai kaip nors vis tiek mane apšvies. Tačiau kaskart, kai išgirsdavau pavadinimą, mano širdis sudrebėdavo, ir supratau, kodėl: priešais Pavese užduotą klausimą negaliu ir nenoriu apsimetinėti, kad nieko neįvyko, privalau atsakyti: kodėl aš laukiu? Šio klausimo radikalumas buvo tas pats, kuriuo gyvenau paskutiniais mėnesiais. Prieš porą mėnesių buvau prispausta prie sienos, viena su savo baimėmis ir nuolatinėmis klaidomis. Nemokėjau savęs mylėti, manęs nedomino tai, ką mokiausi, man buvo sunku būti universitete, nemokėjau mylėti savo vaikino ir draugų. Be to buvau kupina nerimo. Tačiau kartą vienas draugas į mane pažvelgė kitaip, mane mylėjo tokią, kokia esu, ir tuo pat metu mane provokavo su tokia laisve ir aistra mano likimui, kokių nebuvau mačiusi. Buvau mylima. Būtent šis žvilgsnis pamažu ėmė mane keisti. Pirmiausia, visos priežastys, dėl kurių tikėjau, kad mano gyvenimas turi prasmę, kad Dievas mane sukūrė ir mane myli, kabojo ore ir kuo ilgiau jas kartojau, tuo jos atrodė senesnės, nuvalkiotos; tačiau kai tas draugas į mane pažvelgė tokiu tikru žvilgsniu, viskas pasikeitė, nes tos priežastys nebebuvo tik mintys, tačiau tapo kūnu, nebegalėjau išvengti to žvilgsnio, nebegalėjau mokytis ir netrokšti tokios pačios aistros, nebegaliau žiūrėti į savo vaikiną ir netrokšti mylėti jo tokio, koks yra, dėl to, kad yra, ir tas sunkus kryžius tapo mano pačiu geriausiu ginklu. Meluočiau, jei sakyčiau, kad norėčiau būti kitokia, ramesnė, koks, regis, yra visas pasaulis, tačiau nemeluosiu sakydama, kad šiandien galiu užtikrintai tvirtinti, kad Dievas manęs nesukūrė neteisingai. Tik dėl to, kad pažvelgiau į visą save, galėjau žengti kiekvieną praėjusių mėnesių žingsnį ir atlikti tokį darbą [štai esmė: pažvelgti į visą save]. Kasdien atsversti man reiškia kiekvieną dieną žvelgti į kiekvieną dalyką, turint kaip atspirties tašką tai, kas aš esu, visą save. Aš esu primoji vieta, kur įvyksta Paslaptis, ir tik dėl to, kad Paslaptis įvyksta, aš galiu šitaip į save žiūrėti. Gyvenimas tapo tikra drama, nes supratau, kaip man reikia, kad Paslaptis įvyktų ir atskleistų tiesą, atskleistų man mane pačią. Tik to man reikia ir tik tai mane gelbsti. Paslaptis, kuri įvyksta, yra mano vilties priežastis, niekas kitas“.

Prašykime, kad ši Paslaptis įvyktų šiomis dienomis.

Atsisiųsti visą rekolekcijų tekstą

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Webmaster / Note legali / Credits